Ukrainos ir Rusijos santykiai – tai šimtmečius besitęsianti, sudėtinga ir dažnai tragiška istorija, kurios dabartinis etapas paženklintas brutalia Rusijos agresija prieš suverenią kaimynę. Šis konfliktas, prasidėjęs ne 2022 metais, o gerokai anksčiau, turi gilias istorines, politines ir kultūrines šaknis, kurias suprasti būtina, norint suvokti dabartinių įvykių mastą ir priežastis. Lietuvai, turinčiai panašios istorinės patirties su rytine kaimyne, šie įvykiai yra ypač artimi ir keliantys pagrįstą susirūpinimą.
Istorinės šaknys ir skirtingi keliai
Tiek ukrainiečių, tiek rusų tautų ištakos siekia viduramžių Kijevo Rusią – galingą Rytų Europos valstybę su centru dabartinėje Ukrainos sostinėje. Tačiau po Kijevo Rusios suirimo XIII amžiuje dėl mongolų antplūdžio, šių dviejų tautų keliai išsiskyrė. Didžioji dalis dabartinės Ukrainos žemių ilgainiui pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau – Abiejų Tautų Respublikos sudėtį, patyrė vakarietiškos kultūros ir Magdeburgo teisės įtaką. Tuo tarpu Maskvos kunigaikštystė, išsilaisvinusi iš mongolų jungo, pradėjo centralizuotą žemių „surinkimo“ politiką, kuriant imperinę, autokratišką valstybę.
XVII amžiaus viduryje, po Bohdano Chmelnickio sukilimo prieš ATR, dalis Ukrainos (Kairiakrantė Ukraina su Kijevu) Perejaslavo sutartimi pasiprašė Maskvos caro globos. Šis žingsnis, ukrainiečių istoriografijoje dažnai vertinamas kaip taktinė sąjunga, Rusijos buvo interpretuojamas kaip „amžinas susijungimas“. Per kelis šimtmečius Rusijos imperija palaipsniui absorbavo beveik visas ukrainiečių etnines žemes, vykdė aktyvią rusifikacijos politiką, neigė ukrainiečių tautos ir kalbos egzistavimą, vadindama juos „mažarusiais“.
Nepaisant priespaudos, ukrainiečių tautinė savimonė niekada neišnyko. XIX amžiuje kilo tautinis atgimimas, formavosi moderni ukrainiečių literatūra ir kultūra. Po Rusijos imperijos žlugimo 1917 m. Ukraina paskelbė nepriklausomybę (Ukrainos Liaudies Respublika), tačiau ją greitai užgniaužė bolševikai, įkūrę Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką ir prijungę ją prie SSRS.
Sovietmetis: Tragedijos ir pasipriešinimas
Sovietinis laikotarpis Ukrainos istorijoje paženklintas ne tik priverstine industrializacija ir kolektyvizacija, bet ir baisiomis tragedijomis. Didžiausia jų – 1932–1933 metų Holodomoras, dirbtinai sukeltas badas, kurio metu žuvo milijonai ukrainiečių valstiečių. Daugelis istorikų ir tarptautinė bendruomenė Holodomorą pripažįsta sovietų režimo vykdytu genocidu, nukreiptu prieš ukrainiečių tautą, siekiant palaužti jos pasipriešinimą kolektyvizacijai ir tautiniam identitetui.
Nepaisant teroro ir represijų, sovietmečiu vyko ir pasyvus, ir aktyvus pasipriešinimas. Ypač Vakarų Ukrainoje, kuri prie SSRS buvo prijungta tik po Antrojo pasaulinio karo, ilgai veikė partizaninis judėjimas (Ukrainos sukilėlių armija – UPA), kovojęs tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus. Disidentinis judėjimas, nors ir persekiojamas KGB, gynė ukrainiečių kalbą, kultūrą ir žmogaus teises.
Nepriklausomybė ir įtampos augimas (1991–2013)
1991 metais, žlugus Sovietų Sąjungai, Ukraina triuškinančiu balsų daugumu referendume nubalsavo už nepriklausomybę. Rusija, nors ir formaliai pripažino Ukrainos suverenitetą, niekada iki galo nesusitaikė su „broliškos“ respublikos praradimu. Maskva nuolat kišosi į Ukrainos vidaus reikalus, naudojo energetinį šantažą (ypač dėl dujų tiekimo ir tranzito), kėlė klausimus dėl Krymo priklausomybės ir rusakalbių teisių.
Įtampa ypač išaugo po 2004 metų Oranžinės revoliucijos, kai Ukrainos piliečiai masiškai protestavo prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus, neleisdami į valdžią ateiti Maskvos remiamam kandidatui Viktorui Janukovyčiui. Nors po pakartotinių rinkimų laimėjo provakarietiškas Viktoras Juščenka, politinis nestabilumas šalyje išliko. Rusija Oranžinę revoliuciją palaikė Vakarų inspiruotu perversmu, keliančiu grėsmę jos interesams.
Ukrainos siekis integruotis į Europos Sąjungą ir NATO Maskvoje buvo vertinamas kaip tiesioginis iššūkis. Rusija laikė Ukrainą savo įtakos sfera ir bet koks jos suartėjimas su Vakarais buvo matomas kaip priešiškas veiksmas.
Lūžio taškas: Euromaidanas, Krymo aneksija ir karas Donbase (2014)
2013 metų pabaigoje tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius, spaudžiamas Rusijos, paskutinę akimirką atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Šis sprendimas sukėlė masinius protestus Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Maidane), kurie peraugo į Orumo revoliuciją (Euromaidaną). Po kruvinų susirėmimų, pareikalavusių šimtų aukų („Dangaus šimtinė“), Janukovyčius 2014 metų vasarį pabėgo į Rusiją.
Pasinaudodama politiniu chaosu Kijeve, Rusija įvykdė karinę operaciją Kryme. „Žalieji žmogeliukai“ (Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų) užėmė strateginius objektus, o netrukus buvo surengtas pseudoreferendumas dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Tarptautinė bendruomenė šios aneksijos nepripažino ir įvedė pirmąsias sankcijas Rusijai.
Beveik tuo pačiu metu Rytų Ukrainoje, Donbaso regione, Rusijos kurstomi ir remiami separatistai, padedami Rusijos kariškių ir samdinių, paskelbė „liaudies respublikas“ Donecke ir Luhanske bei pradėjo ginkluotą kovą prieš Ukrainos valdžią. Prasidėjo karas Donbase, kuris, nors ir vadintas „antiteroristine operacija“ (ATO), o vėliau „Jungtinių pajėgų operacija“ (JFO), iš tiesų buvo menkai įšaldytas karinis konfliktas, per aštuonerius metus iki 2022-ųjų nusinešęs apie 14 000 gyvybių.
Bandant sureguliuoti situaciją, buvo pasirašyti Minsko susitarimai (2014 ir 2015 m.), tačiau jie taip ir nebuvo įgyvendinti. Ukraina reikalavo pirmiausia atkurti sienos kontrolę ir išvesti Rusijos pajėgas, o Rusija – suteikti Donbasui ypatingą statusą Ukrainos sudėtyje, kas būtų leidę jai ir toliau daryti įtaką Ukrainos politikai.
Plataus masto invazija (2022 m. vasario 24 d.)
2021 metų pabaigoje ir 2022 metų pradžioje Rusija sutelkė milžiniškas karines pajėgas prie Ukrainos sienų, neigdama ketinimus pulti, tačiau reikalaudama „saugumo garantijų“ – pirmiausia, kad Ukraina niekada netaps NATO nare. Vakarų šalys bandė diplomatinėmis priemonėmis deeskaluoti įtampą, tačiau nesėkmingai.
2022 metų vasario 24 dienos ankstų rytą Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą iš kelių krypčių – šiaurės (link Kijevo), rytų ir pietų. Invazija buvo ciniškai pavadinta „specialiąja karine operacija“, kurios tikslais deklaruota Ukrainos „demilitarizacija“ ir „denacifikacija“ bei rusakalbių „išlaisvinimas“. Šie pretekstai buvo plačiai pasmerkti kaip melagingi ir nepagrįsti.
Pradinis Rusijos planas greitai užimti Kijevą ir nuversti teisėtą Ukrainos valdžią žlugo dėl kelių priežasčių:
- Nepaprasto Ukrainos kariuomenės ir visos tautos pasipriešinimo bei ryžto ginti savo šalį.
- Prezidento Volodymyro Zelenskio lyderystės ir atsisakymo palikti sostinę.
- Rusijos kariuomenės strateginių klaidų, prasto planavimo, logistikos problemų ir žemos karių moralės.
- Spartaus ir vieningo Vakarų šalių atsako – karinės ir finansinės paramos Ukrainai bei griežtų sankcijų Rusijai.
Patyrusi nesėkmę prie Kijevo, Černihivo ir Sumų, Rusijos kariuomenė atsitraukė iš šiaurės Ukrainos, palikdama kraupių karo nusikaltimų įrodymus, ypač Bučoje. Vėliau Maskva sutelkė pagrindines pastangas Rytų ir Pietų Ukrainoje, siekdama visiškai užimti Donecko ir Luhansko sritis bei sukurti sausumos koridorių į aneksuotą Krymą.
Karo eiga, pasekmės ir tarptautinė reakcija
Nuo 2022 m. pavasario karas virto daugiausia sekinančiomis artilerijos kautynėmis ir pozicine kova. Ukrainos pajėgos, gavusios modernios vakarietiškos ginkluotės, 2022 m. rudenį surengė sėkmingas kontrapuolimo operacijas Charkivo srityje ir dešiniajame Dniepro krante Chersono srityje, išlaisvindamos reikšmingas teritorijas.
Tačiau Rusija vis dar kontroliuoja apie penktadalį Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą ir dalį keturių sričių (Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono), kurias ji neteisėtai aneksavo 2022 m. rudenį po fiktyvių „referendumų“.
Karas sukėlė milžinišką humanitarinę katastrofą. Milijonai ukrainiečių tapo pabėgėliais arba perkeltaisiais šalies viduje. Rusijos kariuomenė sistemingai naikina Ukrainos civilinę infrastruktūrą – elektrines, ligonines, mokyklas, gyvenamuosius namus. Įvykdyta daugybė karo nusikaltimų, tokių kaip civilių žudymai, kankinimai, prievartavimai, vaikų grobimai. Mariupolio apgultis ir subombarduotas dramos teatras tapo Rusijos žiaurumo simboliais.
Tarptautinė bendruomenė, ypač Vakarų šalys, tvirtai remia Ukrainą. Teikiama didžiulė karinė, finansinė ir humanitarinė pagalba. Rusijai įvestos beprecedentės ekonominės sankcijos, nukreiptos prieš jos finansų sektorių, energetiką, pramonę, aukštas pareigas užimančius asmenis ir oligarchus. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė arešto orderį Vladimirui Putinui dėl neteisėto ukrainiečių vaikų deportavimo.
Karas turi ir globalių pasekmių: sutrikdytos pasaulinės maisto tiekimo grandinės (Ukraina ir Rusija – svarbios grūdų eksportuotojos), išaugo energijos kainos, paaštrėjo geopolitinė įtampa tarp Vakarų ir Rusijos bei jos sąjungininkų.
Lietuvos vaidmuo ir perspektyva
Lietuva nuo pat pirmųjų Rusijos agresijos akimirkų užėmė principingą ir tvirtą poziciją. Mes ne tik griežtai pasmerkėme invaziją, bet ir tapome viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų pagalbai tenkančią dalį nuo BVP. Lietuvos Vyriausybė, nevyriausybinės organizacijos ir paprasti piliečiai teikia karinę, finansinę, humanitarinę pagalbą, priima ukrainiečių karo pabėgėlius.
Mūsų šaliai Rusijos agresija prieš Ukrainą primena skaudžias istorines pamokas ir kelia tiesioginę grėsmę regiono saugumui. Todėl Lietuva aktyviai pasisako už kuo griežtesnes sankcijas Rusijai, Ukrainos narystę ES ir NATO bei tarptautinį agresorės nubaudimą. Esame vieni iš Ukrainos euroatlantinės integracijos advokatų tarptautinėje arenoje.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos (2025 m. gegužė)
Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo plataus masto invazijos pradžios, karas Ukrainoje tęsiasi. Frontas tapo sąlyginai stabilus, tačiau vyksta intensyvūs mūšiai dėl kiekvieno žemės lopinėlio, ypač Donbase. Abi pusės patiria didžiulius nuostolius.
Ukraina, nors ir pavargusi nuo ilgo karo, nepraranda ryžto kovoti už savo laisvę ir teritorinį vientisumą. Vakarų parama išlieka gyvybiškai svarbi, tačiau kartais susiduriama su politiniais ar logistiniais iššūkiais užtikrinant jos tęstinumą ir pakankamumą.
Rusija, nors ir susiduria su sankcijų poveikiu ir dideliais kariniais praradimais, persiorientavo į karo ekonomiką ir neatsisako savo tikslų Ukrainoje. Kremlius toliau naudoja branduolinį šantažą ir dezinformaciją, siekdamas palaužti Ukrainos valią priešintis ir suskaldyti Vakarų vienybę.
Derybos dėl taikos šiuo metu atrodo mažai tikėtinos, nes abiejų šalių pozicijos išlieka nesuderinamos. Ukraina reikalauja visiško Rusijos kariuomenės išvedimo iš visos jos teritorijos, įskaitant Krymą ir Donbasą, reparacijų ir kaltųjų patraukimo atsakomybėn. Rusija tokių sąlygų nepriima.
Šio karo baigtis turės ilgalaikių pasekmių ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai Europos saugumo architektūrai bei pasaulio tvarkai. Nuo jos priklausys, ar tarptautinėje arenoje įsivyraus jėgos teisė, ar pagarba suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir tarptautinei teisei.
Išvados
Rusijos karas prieš Ukrainą nėra tik dviejų kaimyninių šalių konfliktas. Tai kova tarp demokratijos ir autoritarizmo, tarp laisvo apsisprendimo teisės ir imperinių ambicijų, tarp tarptautinės teisės ir agresijos. Šio karo šaknys glūdi giliai istorijoje, Rusijos nesugebėjime pripažinti Ukrainos kaip savarankiškos tautos ir valstybės bei jos imperialistiniame mąstyme.
Ukrainos tauta demonstruoja neįtikėtiną didvyriškumą ir vienybę, gindama savo žemę. Tarptautinės bendruomenės, įskaitant Lietuvą, pareiga yra ir toliau remti Ukrainą visomis įmanomomis priemonėmis iki jos pergalės ir teisingos taikos atkūrimo. Suprasti šio konflikto kontekstą ir priežastis yra būtina, norint suvokti jo svarbą mūsų pačių laisvei ir saugumui.