Vilniaus centre, Gedimino prospekto didybėje, stovi pastatas, kuris daugeliui asocijuojasi su tyla, susikaupimu ir begalinėmis knygų lentynomis. Tai – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tačiau pavadinti ją vien knygų saugykla būtų didžiulis menkniekis. Tai gyvas, pulsuojantis organizmas, nacionalinės atminties institucija, modernus informacijos, mokslo, kultūros ir netgi valstybingumo sklaidos centras. Ji yra vieta, kurioje praeitis susitinka su ateitimi, o spausdintas žodis dera su naujausiomis technologijomis. Tai pasakojimas apie biblioteką, kuri yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis – nuo jos kuklios pradžios Kaune iki šiuolaikinio, atviro ir dinamiško centro sostinėje.
Pradžia Laikinojoje Sostinėje: Kelias į Nacionalinį Statusą
Bibliotekos istorija prasideda ne Vilniuje, o Kaune, tuometinėje laikinojoje sostinėje. 1919 metais įkurta kaip Valstybinis centrinis knygynas, ši institucija nuo pat pirmųjų dienų turėjo ambicingą tikslą – surinkti ir išsaugoti visą lietuvišką ir su Lietuva susijusį spaudos palikimą. Įsivaizduokite jauną, ką tik nepriklausomybę atgavusią valstybę, kuriai reikėjo ne tik kariuomenės ar vyriausybės, bet ir tvirtų kultūrinių pamatų. Būtent tokiu pamatu ir tapo būsimoji nacionalinė biblioteka.
Pirmieji dešimtmečiai buvo kupini iššūkių: reikėjo ne tik rasti tinkamas patalpas, bet ir sistemingai kaupti fondus. Bibliotekos darbuotojai dėjo milžiniškas pastangas, rinkdami knygas, periodinius leidinius, rankraščius iš visos Lietuvos ir užsienio. Tai buvo ne tik bibliotekininkystės, bet ir tikros detektyvinės veiklos reikalaujantis darbas. Fondai pildėsi ne tik naujais leidiniais, bet ir vertingomis privačiomis kolekcijomis, kurias bibliotekai dovanojo ar pardavė iškilūs to meto inteligentai, supratę nacionalinės bibliotekos svarbą.
Sovietinė okupacija atnešė naujus išbandymus. Biblioteka buvo priversta tarnauti naujai ideologijai, dalis fondų buvo paslėpta specialiuosiuose saugojimo skyriuose, neprieinamuose plačiajai visuomenei. Tai buvo knygos, kurios neatitiko sovietinės cenzūros reikalavimų – tarpukario Lietuvos leidiniai, religinė literatūra, išeivijos spauda. Paradoksalu, tačiau būtent šis „slėpimas“ padėjo išsaugoti daugybę neįkainojamų leidinių nuo sunaikinimo. Šie specfondai tapo savotiška laiko kapsule, kuri atsivėrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Persikėlimas į Vilnių ir Architektūrinė Dvasia
1963 metai – kertinė data bibliotekos istorijoje. Ji buvo perkelta į Vilnių, į specialiai jai pastatytą pastatą Gedimino prospekte. Šis pastatas, suprojektuotas architekto Viktoro Anikino, tapo vienu ryškiausių vėlyvojo stalininio ampyro (arba socialistinio realizmo) pavyzdžių Lietuvoje. Monumentalus, simetriškas fasadas, papuoštas kolonomis ir skulptūrine grupe, įkūnijo to meto valdžios ideologiją apie mokslo ir kultūros didybę, tačiau šiandien jis suvokiamas kaip neatsiejama Vilniaus architektūrinio peizažo dalis.
Įžengus į vidų, lankytoją pasitinka erdvus vestibiulis, marmuro laiptai ir didingos skaityklos. Viskas čia alsuoja pagarba žinioms ir knygai. Tačiau laikai keičiasi, o kartu su jais – ir biblioteka. XXI amžiuje įvykdyta didžiulė pastato rekonstrukcija, kurios tikslas buvo ne tik atnaujinti infrastruktūrą, bet ir iš esmės pakeisti požiūrį į bibliotekos erdves. Architektai iš „Jungtinės Architektų Dirbtuvės“ sugebėjo suderinti istorinį paveldą su moderniais sprendimais. Buvo išsaugotos autentiškos interjero detalės, tačiau kartu sukurtos naujos, atviros ir daugiafunkcės erdvės.
Šiandien Nacionalinė biblioteka – tai nebe tylos karalystė. Čia veikia modernios konferencijų salės, meno galerijos, kino salė, kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui („Pats sau“), garso įrašų studija ir netgi muzikos erdvė. Biblioteka tapo atvira visiems – nuo akademinės bendruomenės iki jaunų šeimų ir smalsių turistų. Ji kviečia ne tik skaityti, bet ir kurti, bendrauti, mokytis ir atrasti.
Nacionalinės Atminties Lobynas: Fondai ir Kolekcijos
Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos širdis – jos fondai. Čia saugoma per 7 milijonus fizinių dokumentų: knygų, periodinių leidinių, rankraščių, žemėlapių, natų, garso ir vaizdo įrašų, senųjų fotografijų. Tai didžiausia dokumentinio paveldo saugykla Lietuvoje.
Vienas didžiausių bibliotekos lobių – Retų knygų ir rankraščių skyrius. Čia saugomi unikalūs dokumentai, menantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Didžiausias pasididžiavimas – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 m. Karaliaučiuje. Pamatyti šį trapų leidinį – tai tarsi prisiliesti prie pačių lietuvių raštijos ištakų. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis perlas. Skyriuje galima rasti ir kitų senųjų spaudinių, inkunabulų (knygų, išleistų iki 1501 m.), garsių Lietuvos istorinių asmenybių rankraščių, senųjų žemėlapių, kurie pasakoja ne tik apie geografiją, bet ir apie politinę istoriją.
Ne mažiau svarbi ir Lituanistikos kolekcija. Tai – viskas, kas išleista lietuvių kalba ar susiję su Lietuva, nepriklausomai nuo išleidimo vietos ir laiko. Ši kolekcija yra gyvas įrodymas, kaip plačiai po pasaulį pasklido lietuviškas žodis. Joje – ir pirmieji bandymai rašyti lietuviškai, ir tarpukario Lietuvos literatūros klasika, ir sovietmečio cenzūruoti leidiniai, ir gausi išeivijos spauda, kuri padėjo išlaikyti tautinę tapatybę per okupacijos dešimtmečius.
Biblioteka taip pat kaupia ir saugo visus Lietuvoje leidžiamus spaudinius, gaudama vadinamąjį privalomąjį egzempliorių. Tai užtikrina, kad ateities kartos turės prieigą prie visapusiško šiandienos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo vaizdo.
Biblioteka XXI Amžiuje: Skaitmenizacija ir Naujos Paslaugos
Suprasdama, kad ateitis priklauso skaitmeninėms technologijoms, Nacionalinė biblioteka aktyviai vykdo savo fondų skaitmenizaciją. Portale www.epaveldas.lt galima rasti šimtus tūkstančių suskaitmenintų dokumentų: knygų, laikraščių, rankraščių, žemėlapių, fotografijų. Tai neįkainojamas šaltinis istorikams, genealogams, kraštotyrininkams ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos praeitimi. Dabar, norint pavartyti seną laikraštį ar perskaityti retą knygą, nebereikia vykti į Vilnių – didelė dalis nacionalinio paveldo pasiekiama keliais pelės paspaudimais iš bet kurios pasaulio vietos.
Biblioteka neapsiriboja vien pasyviu informacijos teikimu. Ji tapo aktyviu edukacijos centru. Čia nuolat vyksta parodos, koncertai, filmų peržiūros, susitikimai su rašytojais, mokslininkais ir menininkais. Vykdomos įvairios edukacinės programos moksleiviams, skatinančios kritinį mąstymą, medijų raštingumą ir kūrybiškumą. Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas organizuoja skaitymo skatinimo akcijas, kūrybines dirbtuves ir susitikimus su vaikų knygų autoriais, taip nuo mažų dienų ugdydamas meilę knygai.
Ypatingo paminėjimo vertos ir specializuotos erdvės. Valstybingumo erdvėje galima susipažinti su Lietuvos valstybės atkūrimo ir raidos istorija per interaktyvias ekspozicijas. Žydų literatūros ir kultūros skaitykloje kaupiamas ir pristatomas gausus litvakų paveldas. Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje galima ne tik klausytis muzikos įrašų ar žiūrėti filmus, bet ir patiems kurti muziką moderniai įrengtoje garso įrašų studijoje.
Daugiau nei Institucija: Nacionalinės Tapatybės Simbolis
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jau seniai peržengė tradicinės bibliotekos ribas. Ji yra nacionalinės atminties saugotoja, mokslo ir kultūros židinys, atvira ir demokratiška erdvė, kurioje kiekvienas gali rasti tai, ko ieško – nuo retos knygos iki įkvėpimo naujiems darbams.
Vaikštant po atnaujintas bibliotekos erdves, stebint susikaupusius studentus, smalsius moksleivius, po parodų sales vaikštinėjančius senjorus ir kūrybinėse dirbtuvėse šurmuliuojančius vaikus, tampa aišku – ši vieta yra gyva. Ji įkūnija idėją, kad žinios ir kultūra priklauso visiems. Tai vieta, kurioje saugoma tautos praeitis, kuriama dabartis ir svajojama apie ateitį. Martyno Mažvydo vardu pavadinta biblioteka yra ne tik paminklas pirmajai lietuviškai knygai, bet ir gyvas liudijimas, kad lietuviškas žodis, perėjęs šimtmečių išbandymus, yra stipresnis nei bet kada anksčiau. Tai – mūsų visų namai, pilni istorijų, atradimų ir begalinės išminties.