Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau susiduriame su konfliktais. Nesutarimai kyla šeimoje, darbe, versle ar net su kaimynais. Pirmoji instinktyvi reakcija dažnai būna gynyba, pyktis ir noras įrodyti savo tiesą bet kokia kaina. Tradiciškai, kai derybos atsiduria aklavietėje, vienintelis kelias atrodo teismas. Tačiau teismo procesas – tai ilgas, brangus, emociškai sekinantis ir dažnai santykius negrįžtamai sugriaunantis mūšio laukas, kuriame viena pusė laimi, o kita pralaimi. Bet ar yra kitas kelias? Taip, yra. Ir tas kelias vadinasi mediacija.
Daugeliui šis žodis vis dar skamba egzotiškai, nors Lietuvoje mediacija sėkmingai taikoma jau ne vienerius metus ir netgi yra privaloma tam tikrose ginčų kategorijose. Tad kas gi yra toji mediacija? Paprastai tariant, mediacija – tai alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kurio metu neutralus ir nešališkas asmuo, vadinamas mediatoriumi, padeda konfliktuojančioms šalims pačioms rasti abi puses tenkinantį sprendimą. Tai nėra teismas, kuriame teisėjas išklauso argumentus ir priima sprendimą. Mediacijoje visą galią išlaiko pačios šalys – jos, padedamos profesionalo, ieško kūrybiško ir abipusiai naudingo kelio iš konflikto.
Mediatoriaus vaidmuo: Daugiau nei tarpininkas
Svarbu suprasti, kad mediatorius nėra teisėjas, advokatas ar arbitras. Jis nesprendžia, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Jis neteikia teisinių konsultacijų ir neprimeta savo nuomonės. Pagrindinis mediatoriaus tikslas – sukurti saugią ir konstruktyvią aplinką, kurioje konflikto dalyviai galėtų nustoti kariauti ir pradėti kalbėtis.
Ką konkrečiai daro mediatorius?
- Atkuria komunikaciją. Dažnai konflikto esmė slypi nutrūkusiame arba iškreiptame bendravime. Mediatorius veikia kaip vertėjas, padedantis išgirsti ne tik žodžius, bet ir tai, kas slypi už jų – poreikius, baimes ir lūkesčius.
- Valdo emocijas. Ginčo metu emocijos liejasi per kraštus, trukdydamos racionaliai mąstyti. Profesionalus mediatorius geba „nuleisti garą“, nuraminti įsiaudrinusias šalis ir grąžinti pokalbį į konstruktyvias vėžes.
- Padeda atskirti pozicijas nuo interesų. Tai vienas esminių mediacijos principų. Pozicija – tai kategoriškas reikalavimas („Aš noriu, kad man sumokėtų 10 000 eurų kompensaciją!“). Interesas – tai priežastis, kodėl to norima („Man reikia pinigų padengti patirtus nuostolius ir noriu jausti, kad mano skriauda buvo pripažinta“). Kai šalys pradeda kalbėti apie savo tikruosius interesus, atsiveria daug daugiau galimybių rasti sprendimą.
- Skatina kūrybiškumą. Teismo sprendimai yra riboti įstatymų rėmais. Mediacijoje šalys gali susitarti dėl bet ko, kas joms atrodo teisinga ir priimtina. Tai gali būti ne tik piniginė kompensacija, bet ir atsiprašymas, ateities bendradarbiavimo sąlygos, paslaugų mainai ar bet koks kitas kūrybiškas sprendimas, kurio teisėjas niekada negalėtų priteisti.
- Padeda suformuluoti susitarimą. Kai randamas bendras sutarimas, mediatorius padeda jį aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti raštu. Toks susitarimas, vadinamas taikos sutartimi, tampa šalims privalomu dokumentu.
Mediacijos procesas: Žingsnis po žingsnio
Nors kiekviena mediacija yra unikali, procesas paprastai vyksta pagal tam tikrą struktūrą, kuri padeda užtikrinti sklandžią eigą ir siekti rezultato.
1. Inicijavimas. Mediacija gali prasidėti keliose situacijose. Viena iš šalių gali pasiūlyti kitai spręsti ginčą mediacijos būdu. Taip pat, jei byla jau pasiekė teismą, teisėjas gali pasiūlyti arba net nukreipti šalis į teisminę mediaciją. Tam tikruose ginčuose, pavyzdžiui, šeimos bylose dėl santuokos nutraukimo ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, mediacija Lietuvoje yra privaloma. Tai reiškia, kad prieš kreipiantis į teismą, privaloma pamėginti ginčą išspręsti su mediatoriaus pagalba.
2. Mediatoriaus pasirinkimas. Šalys gali pačios susitarti dėl konkretaus mediatoriaus kandidatūros arba pasirinkti jį iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo, kurį administruoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Svarbu rinktis mediatorių, kuris turi patirties jūsų ginčo srityje (pvz., šeimos, verslo, darbo teisės).
3. Įžanginė sesija. Pirmasis susitikimas skirtas susipažinimui. Mediatorius detalizuotai paaiškina mediacijos taisykles, principus (ypač konfidencialumą), savo vaidmenį ir proceso eigą. Šalys pasirašo susitarimą dėl mediacijos, patvirtindamos, kad sutinka dalyvauti procese gera valia.
4. Šalių pozicijų išsakymas. Kiekvienai šaliai suteikiama galimybė ramiai ir be pertraukų išdėstyti savo požiūrį į situaciją. Tai svarbus etapas, leidžiantis ne tik išlieti susikaupusias nuoskaudas, bet ir mediatoriui bei kitai šaliai geriau suprasti konflikto mastą ir esmę.
5. Interesų tyrinėjimas ir problemų identifikavimas. Po pirminio pozicijų išsakymo mediatorius pradeda gilintis – užduoda klausimus, skatinančius šalis pagalvoti, kodėl joms svarbūs vieni ar kiti reikalavimai. Šiame etape išryškėja tikrieji poreikiai ir baimės. Pavyzdžiui, ginče dėl skolos grąžinimo pozicija gali būti „grąžinti visą sumą iš karto“, o interesas – „atgauti pinigus ir užtikrinti finansinį stabilumą“. Supratus interesą, galima ieškoti lankstesnių sprendimų, pavyzdžiui, skolos grąžinimo dalimis.
6. Sprendimų paieška ir vertinimas. Tai kūrybiškiausia mediacijos dalis. Mediatorius skatina šalis siūlyti įvairiausius galimus sprendimo variantus, net ir tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealūs. Sudaromas ilgas galimų sprendimų sąrašas, kuris vėliau analizuojamas, vertinamas ir siaurinamas, atmetant netinkamus ir paliekant perspektyviausius variantus.
7. Derybos ir susitarimo rengimas. Šalys, padedamos mediatoriaus, derasi dėl konkrečių pasirinktų sprendimo variantų sąlygų. Kartais mediatorius gali surengti individualius susitikimus (vadinamuosius „kokusus“) su kiekviena šalimi atskirai. Tai leidžia atviriau aptarti jautrius klausimus ir patikrinti galimus kompromisus. Pasiekus sutarimą, mediatorius padeda jį įforminti raštu – parengiama taikos sutartis.
8. Sutarties tvirtinimas. Mediacijos metu pasirašyta taikos sutartis šalims turi įstatymo galią. Siekiant didesnio užtikrintumo, šalys gali kreiptis į teismą su prašymu patvirtinti šią sutartį. Teismui patvirtinus, ji įgyja teismo sprendimo galią, o jos nevykdymo atveju galima kreiptis į antstolius dėl priverstinio vykdymo.
Kodėl verta rinktis mediaciją? Pagrindiniai privalumai
Lyginant su teisminiu procesu, mediacija turi galybę privalumų, kurie ją paverčia patraukliu ir civilizuotu pasirinkimu.
- Konfidencialumas. Viskas, kas kalbama ir aptariama mediacijos metu, yra visiškai konfidencialu. Teismo posėdžiai paprastai yra vieši, o mediacija užtikrina privatumą. Tai ypač svarbu sprendžiant jautrius šeimos ginčus ar saugant komercines paslaptis verslo bylose.
- Greitis. Teismo procesai gali tęstis mėnesius, o kartais ir metus. Mediacijos procesą galima užbaigti per kelias sesijas, kurios gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Tai leidžia sutaupyti ne tik laiko, bet ir nervų.
- Mažesni kaštai. Nors mediatoriaus paslaugos yra mokamos (išskyrus atvejus, kai taikoma valstybės garantuojama teisinė pagalba), bendri kaštai beveik visada yra ženkliai mažesni nei bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis, advokatų honorarai, ekspertizių kainos ir kitos išlaidos.
- Kontrolė Jūsų rankose. Teisme sprendimą priima teisėjas, ir jis gali būti visiškai nepalankus. Mediacijoje sprendimą kuriate Jūs patys. Jūs kontroliuojate procesą ir galutinį rezultatą. Niekas negali Jūsų priversti sutikti su tuo, kas Jums nepriimtina.
- Santykių išsaugojimas. Teismas yra kova, po kurios šalys dažnai tampa priešais visam gyvenimui. Tai ypač skausminga, kai konfliktuoja šeimos nariai, verslo partneriai ar ilgamečiai kaimynai. Mediacija yra orientuota ne į praeities kaltinimų narpliojimą, o į ateities sprendimus ir bendradarbiavimą, todėl ji suteikia realią galimybę išsaugoti ar net pagerinti tarpusavio santykius.
- „Laimi-laimi“ rezultatas. Teismo sprendimas beveik visada yra „laimi-pralaimi“ (win-lose) tipo. Mediacijos tikslas – rasti „laimi-laimi“ (win-win) sprendimą, kur abi šalys jaučiasi laimėjusios, nes buvo atsižvelgta į jų esminius interesus.
Kada mediacija gali būti netinkama?
Nors mediacija yra galingas įrankis, ji nėra panacėja nuo visų konfliktų. Yra situacijų, kai šis metodas gali būti neveiksmingas ar net žalingas.
- Smurtas artimoje aplinkoje. Kai tarp šalių yra akivaizdus jėgų disbalansas, bauginimas ar fizinis bei psichologinis smurtas, mediacija negali užtikrinti aukos saugumo ir laisvos valios išraiškos.
- Vienos iš šalių nesąžiningumas. Jei viena iš šalių dalyvauja mediacijoje tik dėl akių, siekdama vilkinti laiką ar gauti konfidencialios informacijos, procesas bus pasmerktas žlugti. Mediacija reikalauja abipusio noro ieškoti sprendimo.
- Būtinybė sukurti teisinį precedentą. Kartais byla yra svarbi ne tik konkrečioms šalims, bet ir visuomenei, nes jos sprendimas gali suformuoti naują teisinę praktiką. Tokiu atveju viešas teisminis nagrinėjimas yra būtinas.
- Visiškas nenoras bendrauti. Jei viena iš šalių kategoriškai atsisako bet kokio dialogo, mediacija yra neįmanoma.
Privalomoji mediacija Lietuvoje
Verta pabrėžti, kad nuo 2020 metų Lietuvoje įsigaliojo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios privalomąją mediaciją tam tikrose civilinių ginčų kategorijose. Visų pirma, tai taikoma šeimos bylose: sprendžiant ginčus dėl santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto padalijimo, vaiko išlaikymo, jo gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo tvarkos nustatymo. Tai reiškia, kad prieš teikdami ieškinį teismui, privalote pateikti įrodymus, kad bandėte ginčą spręsti mediacijos būdu. Šiuo žingsniu siekiama apsaugoti jautriausią grandį – vaikus – nuo neigiamo teismo procesų poveikio ir paskatinti tėvus ieškoti taikių, į bendradarbiavimą orientuotų sprendimų.
Mediacija – tai ne silpnumo, o brandos ir išminties ženklas. Tai pasirinkimas kalbėtis, o ne kariauti. Tai galimybė išspręsti konfliktą greičiau, pigiau ir civilizuočiau, išsaugant ne tik orumą, bet ir svarbius žmogiškuosius ryšius. Tad kitą kartą, atsidūrę ginčo kryžkelėje, prieš žengdami teismo link, stabtelėkite ir pagalvokite – galbūt mediacija yra būtent tas kelias, kurio Jums reikia?