Lietuvos BK 55 straipsnis: Kai teisingumas reikalauja išimties iš taisyklės

Teisė ir teisingumas. Du žodžiai, kurie dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau teisinėje praktikoje jų keliai ne visada sutampa. Įstatymo raidė, sukurta siekiant standartizuoti ir suvienodinti atsakomybę už panašius veiksmus, kartais atsiduria aklavietėje, susidūrusi su unikalia, netipiška ir žmogiškųjų faktorių kupina gyvenimo situacija. Ką daryti, kai formalus bausmės pritaikymas, nors ir teisiškai pagrįstas, atrodo akivaizdžiai neteisingas ir neproporcingas? Būtent tokioms išskirtinėms situacijoms Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BK) numato specialų įrankį – 55 straipsnį. Tai straipsnis, suteikiantis teismui galią peržengti įstatymo nustatytas ribas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta už padarytą nusikaltimą. Tai – teisinė išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad galutinis teisės tikslas yra ne aklas baudimas, o teisingumo atkūrimas.

Šis straipsnis – tai išsamus gidas po BK 55 straipsnio labirintus. Jame ne tik paaiškinsime sausą teisinę normą, bet ir pasistengsime atskleisti jos taikymo dvasią, panagrinėsime, kokios aplinkybės gali būti pripažintos „išimtinėmis“, ir palyginsime šį institutą su kitomis bausmės švelninimo priemonėmis. Tai pasakojimas apie tai, kaip teisinė sistema palieka erdvės žmogiškumui ir individualiam požiūriui į kaltę bei atsakomybę.

Kas yra BK 55 straipsnis ir kokia jo esmė?

Paprastais žodžiais tariant, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 55 straipsnis, pavadinimu „Bausmės skyrimas, švelnesnės, negu numatyta įstatyme“, yra teisinė norma, leidžianti teismui, nustačius tam tikras išskirtines sąlygas, paskirti kaltinamajam švelnesnę bausmę, nei nustatyta minimali riba sankcijoje to straipsnio, pagal kurį asmuo yra teisiamas. Maža to, teismas gali paskirti netgi švelnesnės rūšies bausmę, nei numatyta apskritai.

Pavyzdžiui, jei už tam tikrą nusikaltimą įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 8 metų, teismas, pritaikęs BK 55 straipsnį, galėtų paskirti, tarkime, 1 metų laisvės atėmimo bausmę (mažiau nei minimali riba) arba netgi visai kitą bausmės rūšį, pavyzdžiui, baudą ar laisvės apribojimą, nors straipsnio sankcijoje tokios galimybės ir nėra.

Svarbu suprasti, kad tai nėra kasdienė praktika ar „lengvas išsigelbėjimas“ nusikaltusiems asmenims. Priešingai, tai yra išimtinė, reta priemonė, kurios taikymas turi būti itin kruopščiai ir visapusiškai motyvuotas teismo nuosprendyje. Teismas, nusprendęs taikyti šį straipsnį, turi pagrįsti, kodėl standartinės bausmės taikymas konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai neteisingas ir neproporcingas. Šis straipsnis įkūnija baudžiamosios teisės humanizmo ir teisingumo principus, pabrėždamas, kad kiekviena byla yra individuali, o už jos slypi gyvas žmogus ir unikalių aplinkybių visuma.

„Išimtinės aplinkybės“: Raktas į 55 straipsnio taikymą

Visa BK 55 straipsnio koncepcija remiasi į vieną kertinę sąvoką – „išimtinės aplinkybės“. Įstatymas sąmoningai nepateikia baigtinio šių aplinkybių sąrašo, palikdamas teismui teisę ir pareigą kiekvienu atveju individualiai vertinti situacijos išskirtinumą. Vis dėlto, per ilgametę teismų praktiką susiformavo tam tikros gairės, kurios padeda suprasti, kas gali būti laikoma tomis išimtinėmis aplinkybėmis. Jas galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes.

Aplinkybės, susijusios su pačiu nusikaltimu ir jo padarymo ypatumais

Kartais pats nusikaltimas, nors formaliai ir atitinka tam tikro straipsnio sudėtį, savo esme yra mažiau pavojingas arba išprovokuotas neeilinių sąlygų. Čia teismas vertina:

• Nusikaltimo motyvai ir tikslai. Viena yra vogti iš prabangos, o visai kas kita – iš nevilties, siekiant pamaitinti savo vaikus. Nors abu veiksmai yra vagystės, jų motyvacija yra diametraliai priešinga. Teismas gali atsižvelgti, jei nusikaltimas padarytas ne iš savanaudiškų, o, pavyzdžiui, iš altruistinių (nors ir iškreiptų) paskatų, didelio susijaudinimo ar beviltiškumo.
• Kaltininko vaidmuo. Jei nusikaltimą padarė asmenų grupė, svarbus yra konkretaus asmens vaidmuo. Galbūt jis buvo tik pasyvus vykdytojas, kuriam didelį spaudimą darė kiti grupės nariai? Gal jo indėlis į nusikalstamą veiką buvo minimalus? Toks antraeilis vaidmuo gali tapti pagrindu švelninti bausmę.
• Nukentėjusiojo elgesys. Nors tai nepateisina nusikaltimo, tačiau jei nukentėjęs asmuo pats savo provokuojančiu, amoraliu ar neteisėtu elgesiu iš esmės išprovokavo nusikalstamą veiką, tai gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė. Pavyzdžiui, ilgalaikis psichologinis smurtas, privedęs prie smurtinio protrūkio.

Aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę

Teisingumas reikalauja vertinti ne tik veiką, bet ir ją padariusį žmogų. Kartais būtent kaltininko asmenybę apibūdinantys faktai leidžia daryti išvadą, kad griežta bausmė būtų perteklinė.

• Nepriekaištinga praeitis. Jei asmuo visą gyvenimą buvo pavyzdingas pilietis, geras darbuotojas, rūpestingas šeimos narys, o nusikaltimas tebuvo tragiška, netipinė jo gyvenimo klaida, „iškritusi“ iš bendro konteksto, teismas gali tai laikyti labai svarbia aplinkybe.
• Elgesys po nusikaltimo. Itin svarbu, kaip asmuo elgiasi po to, kai padarė nusikaltimą. Ar jis nuoširdžiai gailisi? Ar stengiasi savo noru atlyginti padarytą žalą? Ar aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga, padeda išaiškinti nusikaltimą? Toks elgesys rodo asmens požiūrį į savo klaidą ir norą pasitaisyti, o tai yra stiprus argumentas už švelnesnę bausmę.
• Sveikatos būklė, amžius, socialinė padėtis. Sunkios lėtinės ligos, garbus amžius ar, atvirkščiai, jaunas amžius ir nebrandumas, sudėtinga šeimyninė padėtis (pavyzdžiui, vienas augina mažamečius vaikus) – visa tai gali būti veiksniai, kurie, kartu su kitomis aplinkybėmis, leis teismui taikyti 55 straipsnį.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių visuma

Dažniausiai BK 55 straipsnis taikomas ne dėl vienos, o dėl kelių atsakomybę lengvinančių aplinkybių (numatytų BK 59 straipsnyje) ypatingos gausos ar išskirtinio svorio. Pavyzdžiui, asmuo:

1. Prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
2. Aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą.
3. Savo noru atlygino visą žalą.
4. Nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai.
5. Turi nepilnamečių vaikų, kuriuos vienas prižiūri.

Kiekviena iš šių aplinkybių atskirai yra tiesiog lengvinanti. Tačiau jų visuma gali sukurti tokį unikalų paveikslą, kad teismas pripažins situaciją išimtine ir nuspręs, jog standartinė bausmė būtų akivaizdžiai per griežta ir nepasiektų savo tikslų.

Kaip BK 55 straipsnis veikia praktiškai?

Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Pilietis A teisiamas už nusikaltimą, kurio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėja visa eilė išimtinių aplinkybių: pilietis A anksčiau neteistas, darbe ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas tik teigiamai, nusikaltimą iš dalies išprovokavo pats nukentėjusysis, po įvykio pilietis A iškart iškvietė pagalbą, visiškai prisipažino, atlygino žalą ir turi sergančią motiną, kuriai reikalinga nuolatinė slauga.

Tokiu atveju teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, gali nuspręsti, kad 3 metų laisvės atėmimo bausmė (minimali riba) yra aiškiai per griežta. Pritaikęs BK 55 straipsnį, teismas turi kelias galimybes:

1. Paskirti švelnesnę tos pačios rūšies bausmę: pavyzdžiui, skirti 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimą.
2. Paskirti švelnesnės rūšies bausmę: pavyzdžiui, vietoje laisvės atėmimo skirti laisvės apribojimą dvejiems metams arba solidžią baudą, nors sankcijoje tokios bausmės ir nenumatytos.

Svarbu pabrėžti, kad teismo sprendimas turi būti nepriekaištingai argumentuotas. Nuosprendyje turi būti detaliai išdėstyta, kokios konkrečios aplinkybės buvo pripažintos išimtinėmis ir kodėl būtent jos sudaro pagrindą nukrypti nuo įstatymo nustatytų bausmės ribų.

BK 55 straipsnis, bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo atsakomybės: kuo jie skiriasi?

Svarbu nesupainioti bausmės sušvelninimo pagal BK 55 straipsnį su kitais teisiniais institutais, kurie taip pat leidžia išvengti realios bausmės atlikimo.

• Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.): Šiuo atveju teismas paskiria konkrečią laisvės atėmimo bausmę (pvz., 2 metus nelaisvės), tačiau jos vykdymą atideda tam tikram laikotarpiui (pvz., 3 metams). Jei per šį laikotarpį asmuo nepadaro naujų pažeidimų ir vykdo teismo paskirtas pareigas, laikoma, kad jis bausmę atliko. Tačiau jei pažeidžia sąlygas – keliauja atlikti anksčiau paskirtos bausmės. Skirtumas nuo 55 str. tas, kad bausmė yra paskiriama pilna, tik jos vykdymas „įšaldomas“. Tuo tarpu pritaikius 55 str., pati bausmė iš esmės yra paskiriama švelnesnė.
• Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (pvz., BK 38 str., kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko): Tai dar radikalesnė priemonė. Asmuo apskritai nėra nuteisiamas, o baudžiamoji byla jam nutraukiama. Jis laikomas neteistu. Taikant 55 straipsnį, asmuo vis tiek pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas, jam paskiriama bausmė (nors ir švelnesnė), ir jis turi teistumą.

Teisingumo triumfas ar pavojingas precedentas?

BK 55 straipsnis yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip teisinė sistema siekia balansuoti tarp griežtos tvarkos ir individualaus teisingumo. Jis yra saugiklis nuo mechaninio ir beasmenio įstatymo taikymo, leidžiantis teisėjui įsigilinti į bylos esmę ir priimti sprendimą, labiausiai atitinkantį protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Žinoma, visuomenėje kartais kyla diskusijų, ar tokia teismo laisvė nėra pernelyg didelė, ar ji neatveria kelių piktnaudžiavimui. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nuosekliai pabrėžia, kad 55 straipsnio taikymas turi būti pagrįstas ne teisėjo subjektyvia nuomone ar gailesčiu, o objektyviais, byloje nustatytais ir išskirtiniais faktais. Kiekvienas toks sprendimas yra atidžiai vertinamas aukštesnių instancijų teismų, o tai užtikrina, kad ši išimtinė norma netaptų taisykle.

Galų gale, BK 55 straipsnis mums primena fundamentalią tiesą: įstatymai yra kuriami žmonėms, o ne žmonės egzistuoja dėl įstatymų. Kai taisyklė tampa neteisinga, išimtis gali tapti vieninteliu keliu į tikrąjį teisingumą. Tai – ne įstatymo silpnumo, o jo brandos ir lankstumo ženklas.