Žodžiai turi neįtikėtiną galią. Jie gali įkvėpti, paguosti, suvienyti. Tačiau ta pati galia, atsidūrusi netinkamose rankose, gali tapti ginklu – griaunančiu, skaudinančiu ir paliekančiu ilgalaikes žaizdas. Šiandieniniame pasaulyje, kur informacija sklinda žaibišku greičiu, o socialinių tinklų siena tampa viešu teismu, reputacija yra kaip niekada trapi. Būtent čia susiduriame su šmeižto sąvoka – veiksmu, kai melagingi teiginiai paverčiami ginklu, nukreiptu į kito asmens garbę ir orumą. Tai nėra tiesiog nemalonus komentaras ar aštri kritika. Tai – sąmoningas ar neatsargus melas, galintis sugriauti karjerą, suardyti asmeninius santykius ir sukelti didžiulę emocinę kančią.
Daugelis žmonių klaidingai mano, kad internete išlietas pyktis ar „draugų rate“ paskleisti gandai yra nereikšmingi ir neturi jokių pasekmių. Tačiau Lietuvos teisinė sistema į tai žiūri kur kas rimčiau. Šmeižtas nėra tik moralinis nusižengimas – tai veika, už kurią numatyta tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Šiame išsamiame gide panirsime į šmeižto problematiką: išsiaiškinsime, kas tiksliai yra šmeižtas, kaip jį atskirti nuo nuomonės ar įžeidimo, kokios jo formos, kaip veikia teisinė apsauga ir, svarbiausia, kaip apginti savo gerą vardą, kai jis nepelnytai purvinamas.
Kas yra šmeižtas? Gilyn į sąvokos esmę
Norint suprasti, kaip apsisaugoti nuo šmeižto, pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kas tai yra. Kasdienėje kalboje dažnai painiojame skirtingas sąvokas, tačiau teisėje ribos yra griežtai apibrėžtos. Svarbiausia yra atskirti šmeižtą nuo įžeidimo ir nuomonės.
Įžeidimas – tai asmens garbės ir orumo pažeminimas, išreikštas necenzūriniais žodžiais, įžeidžiančiu elgesiu ar simbolių naudojimu. Pavyzdžiui, viešoje vietoje pavadinti žmogų kvailiu ar kitu grubiu epitetu yra įžeidimas. Svarbiausias skirtumas – įžeidimas yra subjektyvus vertinimas, o šmeižtas susijęs su konkrečios, patikrinamos informacijos paskleidimu.
Nuomonė – tai subjektyvus požiūris, įsitikinimas ar vertinimas, kurio negalima patikrinti ir įrodyti kaip tiesos ar melo. Teiginiai kaip „šis filmas yra nuobodus“ arba „šio politiko sprendimai man atrodo neprotingi“ yra nuomonės. Žodžio laisvė saugo teisę turėti ir reikšti savo nuomonę, net jei ji yra aštri, kritiška ar nepopuliari.
Šmeižtas, savo ruožtu, yra visiškai kas kita. Tai yra melagingos, tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Kad veiksmas būtų pripažintas šmeižtu, jis turi atitikti kelis esminius kriterijus:
- Informacija turi būti paskleista. Tai reiškia, kad melagingus teiginius turi sužinoti bent vienas trečiasis asmuo. Jei jūs pasakote melą tiesiai į akis tik tam žmogui, apie kurį meluojate, tai nebus šmeižtas (nors gali būti įžeidimas). Tačiau jei tą patį melą papasakojate jo kolegai, kaimynui ar parašote socialiniame tinkle – informacija jau yra paskleista.
- Informacija turi būti melaginga. Tai yra pats svarbiausias elementas. Tiesa, net ir nemaloni, nėra šmeižtas. Jei teigiate, kad asmuo X yra teistas už vagystę, ir tai yra tiesa (pagrįsta teismo nuosprendžiu), tai nebus šmeižtas, nors ir gali pakenkti jo reputacijai. Šmeižtas atsiranda tada, kai jūsų teiginys apie teistumą yra išgalvotas.
- Informacija turi žeminti garbę ir orumą. Paskleistas melas turi neigiamai paveikti asmens įvaizdį visuomenėje, kolegų, draugų ar verslo partnerių akyse. Pavyzdžiui, melagingas teiginys, kad buhalteris yra nesąžiningas ir grobstė įmonės lėšas, akivaizdžiai žemina jo, kaip profesionalo, garbę.
- Asmuo turi būti identifikuojamas. Iš paskleistos informacijos turi būti aišku, apie kurį konkretų asmenį kalbama. Nebūtina nurodyti vardo ir pavardės – gali pakakti pareigų, gyvenamosios vietos ar kitų detalių, leidžiančių aplinkiniams suprasti, kas turimas omenyje.
Šmeižto pavidalai: nuo kiemo gandų iki interneto trolių
Šmeižtas gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, o technologijų amžiuje jo sklaidos keliai tapo praktiškai beribiai.
- Žodinis šmeižtas. Tai bene seniausia forma – gandų ir apkalbų skleidimas pokalbiuose, susirinkimuose ar tiesiog tarp pažįstamų. Nors gali atrodyti, kad žodžiu išsakytą melą sunku įrodyti, liudytojų parodymai teisme turi didelę galią.
- Rašytinis šmeižtas. Tai gali būti melaginga informacija, paskelbta laikraštyje, žurnale, knygoje ar net privačiame laiške, kuris buvo parodytas tretiesiems asmenims.
- Šmeižtas per visuomenės informavimo priemones. Tai yra ypač sunkinanti aplinkybė. Kai melas paskleidžiamas per televiziją, radiją ar didelį naujienų portalą, jo daroma žala yra nepalyginamai didesnė dėl plačios auditorijos. Už tokį šmeižtą numatytos griežtesnės sankcijos.
- Šmeižtas internete. Tai šiandien pati aktualiausia ir pavojingiausia šmeižto forma. Anonimiškumo iliuzija socialiniuose tinkluose, forumuose, komentaruose po straipsniais ar tinklaraščiuose paskatina žmones elgtis neatsakingai. Melagingas įrašas „Facebook“ sienoje, įžeidžiantis „Twitter“ pranešimas ar šmeižikiškas komentaras gali būti pasidalintas tūkstančius kartų per kelias valandas, o padarytą žalą atitaisyti tampa itin sudėtinga. Svarbu atminti, kad anonimiškumas internete yra mitas – teisėsauga turi priemonių nustatyti IP adresą ir galiausiai – patį asmenį.
Teisinė atsakomybė: ką sako įstatymai?
Lietuvoje asmens garbė ir orumas yra teisiškai saugomos vertybės. Jas pažeidęs asmuo gali sulaukti dviejų tipų atsakomybės – civilinės ir baudžiamosios. Nukentėjęs asmuo gali pasirinkti vieną iš jų arba siekti abiejų.
Baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK)
Šmeižimas yra nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Tai reiškia, kad už melagingos informacijos skleidimą galima sulaukti ne tik piniginės baudos, bet ir arešto ar net laisvės atėmimo.
Kodeksas išskiria du pagrindinius šmeižimo atvejus:
- Paprastas šmeižimas. Tai yra melagingų prasimanymų, galinčių paniekinti ar pažeminti žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, skleidimas. Už tai baudžiama bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
- Kvalifikuotas (sunkinantis) šmeižimas. Bausmės yra griežtesnės, jei:
- šmeižikiška informacija paskleidžiama per visuomenės informavimo priemones (spauda, TV, radijas, dideli interneto portalai);
- melagingai apkaltinama, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (pvz., žmogžudystę, išprievartavimą, stambaus masto vagystę).
Svarbu žinoti, kad baudžiamosios bylos dėl šmeižimo yra vadinamosios privataus kaltinimo bylos. Tai reiškia, kad prokuroras tyrimo nepradės. Pats nukentėjęs asmuo (arba jo atstovas) turi surašyti skundą ir kreiptis tiesiai į teismą, tapdamas privačiu kaltintoju. Tai reikalauja aktyvių paties nukentėjusiojo veiksmų.
Civilinė atsakomybė pagal Civilinį kodeksą (CK)
Greta baudžiamosios bylos arba vietoje jos, nukentėjęs asmuo gali kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu ir reikalauti atlyginti padarytą žalą. Tai yra dažnesnis ir kartais efektyvesnis kelias.
Ko galima reikalauti civiliniame procese?
- Informacijos paneigimo. Galima reikalauti, kad teismas įpareigotų šmeižtą paskleidusį asmenį ar žiniasklaidos priemonę viešai paneigti melagingą informaciją tokiu pačiu būdu, kokiu ji buvo paskleista. Pavyzdžiui, jei melas buvo paskelbtas laikraštyje, paneigimas taip pat turi būti išspausdintas tame pačiame laikraštyje.
- Turtinės žalos atlyginimo. Jei dėl šmeižto asmuo patyrė konkrečių finansinių nuostolių (pvz., prarado darbą, klientus, buvo nutraukta verslo sutartis), jis gali reikalauti juos atlyginti, pateikęs tai įrodančius dokumentus.
- Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo. Tai yra kompensacija už patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinį skausmą, stresą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į daugelį aplinkybių: šmeižto turinį, sklaidos mastą, sukeltas pasekmes, šmeižiko kaltės laipsnį ir jo elgesį po to, kai melas buvo paskleistas. Sumos gali svyruoti nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų.
Gynyba žingsnis po žingsnio: kaip apsaugoti savo gerą vardą?
Sužinojus, kad apie jus skleidžiamas šmeižtas, svarbu nepasimesti ir veikti apgalvotai. Emocijos gali pakišti koją, todėl verta laikytis aiškaus veiksmų plano.
1. Fiksuokite ir rinkite įrodymus. Tai pats pirmas ir svarbiausias žingsnis. Viskas, kas gali patvirtinti šmeižto faktą, turi būti išsaugota. Darykite ekrano nuotraukas (screenshots) socialinių tinklų įrašų, komentarų, interneto straipsnių. Išsaugokite laikraščių iškarpas, įrašykite pokalbius (jei tai teisėta ir įmanoma), užsirašykite liudytojų, kurie girdėjo ar matė šmeižtą, kontaktus. Kuo daugiau įrodymų turėsite, tuo stipresnė bus jūsų pozicija.
2. Įvertinkite situaciją: kritika ar šmeižtas? Būkite sąžiningi sau. Ar apie jus paskleista informacija yra akivaizdus melas, ar tiesiog nemaloni, bet teisinga kritika arba subjektyvi nuomonė? Kaip aptarėme, teisinė gynyba galima tik nuo melagingų faktų, o ne nuo nuomonių. Šiame etape labai praverstų nešališkas draugo ar šeimos nario požiūris.
3. Kreipkitės dėl paneigimo (ikiteisminė stadija). Prieš kreipiantis į teismą, kartais verta pabandyti išspręsti situaciją taikiai. Galima surašyti oficialų raštą (pretenziją) šmeižtą paskleidusiam asmeniui ar žiniasklaidos priemonei, kuriame išdėstyti savo poziciją, nurodyti, kuri informacija yra melaginga, ir pareikalauti ją paneigti bei atsiprašyti. Kartais to pakanka, kad situacija būtų išspręsta be teismo įsikišimo.
4. Konsultuokitės su teisininku. Jei šmeižtas yra rimtas ir taikiai išspręsti situacijos nepavyksta, būtina kreiptis į teisininką, kuris specializuojasi garbės ir orumo gynimo bylose. Profesionalas padės įvertinti bylos perspektyvas, parinks tinkamiausią gynybos strategiją (civilinis ieškinys, baudžiamasis skundas ar abu), padės tinkamai surinkti įrodymus ir parengti procesinius dokumentus.
5. Kreipimasis į teismą. Tai yra kraštutinė, bet dažnai vienintelė veiksminga priemonė. Teisininkas padės parengti arba civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir informacijos paneigimo, arba privatų kaltinimo skundą baudžiamajai bylai iškelti. Būkite pasiruošę, kad teismo procesas gali užtrukti ir pareikalauti kantrybės, tačiau tai yra realiausias būdas ne tik gauti kompensaciją, bet ir oficialiai teismo sprendimu patvirtinti, kad apie jus buvo paskleistas melas.
Riba tarp kritikos ir šmeižto: viešieji asmenys
Atskira tema – kritikos ribos, kai kalbama apie viešuosius asmenis: politikus, valstybės pareigūnus, žinomus menininkus ar verslininkus. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra kur kas platesnės nei privačių asmenų. Visuomenė turi teisę žinoti ir diskutuoti apie tų asmenų veiklą, kurie daro įtaką viešajam gyvenimui. Todėl politikas turi susitaikyti su aštresne kritika dėl savo politinių sprendimų, o menininkas – dėl savo kūrybos.
Tačiau tai nereiškia, kad viešuosius asmenis galima nebaudžiamai šmeižti. Svarbiausia išlieka ta pati riba tarp fakto ir nuomonės. Galima sakyti: „Manau, kad ministro X vykdoma reforma yra žalinga Lietuvai“ (nuomonė). Tačiau negalima teigti: „Ministras X paėmė kyšį, kad ši reforma būtų priimta“ (faktinis teiginys). Jei pastarasis teiginys yra melagingas, jis bus laikomas šmeižtu, nepaisant to, kad ministras yra viešas asmuo.
Pabaigai
Žodžio laisvė yra vienas iš demokratijos pamatų, tačiau ji baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Teisė į garbę ir orumą, teisė į gerą vardą yra ne mažiau svarbios. Šmeižtas, maskuojamas kaip nuomonė ar nekalta apkalba, gali padaryti neatitaisomos žalos. Svarbu ne tik žinoti savo teises ir mokėti jas apginti, bet ir patiems jausti atsakomybę už savo žodžius. Prieš rašant piktą komentarą ar dalinantis nepatikrinta informacija, verta akimirkai sustoti ir pagalvoti: ar tai, ką sakau, yra tiesa? Ar tai nepažemins kito žmogaus? Skaitmeniniame amžiuje, kur kiekvienas turime tribūną, atsakinga komunikacija tampa ne tik mandagumo, bet ir teisinės atsakomybės klausimu.