Kiekvienas esame girdėję istorijų, o gal ir patys tapę liudininkais situacijų, kurios prasideda pakeltu tonu, o baigiasi stumdymusi, antausiu ar dar liūdniau. Buitinis konfliktas, ginčas su kaimynu, susistumdymas bare – tai scenarijai, kurie, peržengus tam tikrą ribą, iš gyvenimiškos kasdienybės persikelia tiesiai į Baudžiamojo kodekso puslapius. Dažniausiai tokiais atvejais „herojumi“ tampa Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnis. Tai vienas dažniausiai taikomų straipsnių, susijusių su smurtu, tačiau kartu ir vienas apaugusių mitais bei nesusipratimais.
Daugelis klaidingai mano, kad „jei kraujas nebėga, tai ir problemos nėra“ arba „kol pats nukentėjusysis nesiskundžia, niekas nieko negali padaryti“. Tačiau teisinė realybė yra kur kas griežtesnė, ypač kai kalba pasisuka apie smurtą artimoje aplinkoje ar smurtą prieš vaikus. Šis straipsnis – tai ne tik sausas įstatymo tekstas. Tai riba, skirianti emocijų proveržį nuo kriminalinio nusikaltimo, turinčio ilgalaikes teisines ir asmenines pasekmes.
Šiame išsamiame tekste mes panirsime į BK 140 straipsnio esmę. Ką tiksliai reiškia „fizinio skausmo sukėlimas“? Kuo skiriasi „nežymus sveikatos sutrikdymas“? Kodėl smurtas artimoje aplinkoje yra vertinamas kur kas griežčiau? Ar įmanoma „susitaikyti“ ir užbaigti bylą? Ir galiausiai – kokios realios bausmės gresia tiems, kurie šį straipsnį pažeidžia? Pasiruoškite išsamiai kelionei po vieną aktualiausių baudžiamosios teisės normų Lietuvoje.
Kas yra fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas?
Pirmiausia, išsiaiškinkime pačias sąvokas. BK 140 straipsnis vadinasi „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla jau už patį skausmo faktą, net jei išoriškai nesimato jokių žymių.
Fizinio skausmo sukėlimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais tiesiogiai paveikiamas kito žmogaus kūnas, sukeliant jam fizinį skausmą, tačiau nepadarant jokių objektyviai matomų kūno sužalojimų arba padarant visiškai nereikšmingus, greitai išnykstančius pėdsakus (pvz., trumpalaikis paraudimas).
Pavyzdžiai gali būti:
- Antausis (pliaukštelėjimas);
- Spyris, kuris nesukelia mėlynės;
- Stiprus pastūmimas, dėl kurio žmogus jaučia skausmą, bet nesusižaloja;
- Tampymas už plaukų, ausų;
- Sudavimas ranka ar daiktu, nepaliekant žymės.
Svarbiausia čia yra pats skausmo pojūtis. Jei auka teigia jautusi skausmą, o aplinkybės tai patvirtina (pvz., liudininkų parodymai, konflikto pobūdis), to gali pakakti ikiteisminiam tyrimui pradėti.
Nežymus sveikatos sutrikdymas – tai jau laipteliu aukščiau. Tai tokie sužalojimai, kurie sukelia trumpalaikį, iki 10 dienų trunkantį sveikatos sutrikimą. Tai nustatoma ne „iš akies“, o remiantis teismo medicinos eksperto išvada.
Pavyzdžiai:
- Mėlynės (kraujosruvos);
- Nubrozdinimai, įdrėskimai;
- Patinimai, gumbai;
- Paviršinės žaizdos;
- Lengvas smegenų sutrenkimas, po kurio simptomai praeina per kelias dienas.
Esminis skirtumas nuo sunkesnių straipsnių (pvz., BK 138 str. – nesunkus sveikatos sutrikdymas) yra sveikatos sutrikdymo trukmė. Jei gydymasis trunka ilgiau nei 10 dienų arba padaromos rimtesnės traumos (pvz., kaulų lūžiai, gilios žaizdos), tai jau bus kvalifikuojama pagal kitus, kur kas griežtesnius Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Trys BK 140 straipsnio veidai: kai aplinkybės keičia viską
BK 140 straipsnis nėra vientisas. Jis turi tris dalis, kurios numato skirtingą atsakomybę priklausomai nuo aplinkybių. Tai ypač svarbu suprasti, nes nuo to priklauso ir bylos procesas, ir galimos bausmės.
BK 140 str. 1 dalis (Bazinė sudėtis)
„Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino…“
Tai yra „klasikinis“ atvejis. Pavyzdžiui, susistumdymas gatvėje, bare, konfliktas su kaimynu ar atsitiktiniu praeiviu. Čia nėra jokių papildomų kvalifikuojančių požymių (kaip smurtas šeimoje ar prieš vaiką). Už šią veiką baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Svarbus niuansas: Ši veika paprastai priskiriama privataus kaltinimo byloms. Tai reiškia, kad baudžiamasis procesas pradedamas tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas. Jei nukentėjusysis skundo nerašo arba jį atsiima, byla nutraukiama (išskyrus retas išimtis, kai prokuroras mato didelį viešąjį interesą).
BK 140 str. 2 dalis (Smurtas artimoje aplinkoje)
„Tas, kas smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, jeigu tai padaryta artimajam giminaičiui ar šeimos nariui…“
Čia situacija keičiasi kardinaliai. Ši dalis skirta smurto artimoje aplinkoje atvejams. Kas yra „artimasis giminaitis ar šeimos narys“? Įstatymas šią sąvoką apibrėžia plačiai:
- Sutuoktiniai (esami ar buvę);
- Asmenys, gyvenantys kartu (sugyventiniai);
- Tėvai ir vaikai (įtėviai ir įvaikiai);
- Seneliai ir vaikaičiai;
- Broliai ir seserys;
- Asmenys, kuriuos sieja globa ar rūpyba.
Valstybės požiūris į smurtą šeimoje yra nepalyginamai griežtesnis. Bausmės už šią veiką jau yra didesnės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Tačiau pati svarbiausia permaina yra proceso pobūdis. Šios bylos yra viešo kaltinimo. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus bet kokią informaciją apie galimą nusikaltimą (pvz., kaimynų skambutis 112, medikų pranešimas). Nukentėjusiojo skundas nėra būtinas. Ir net jei nukentėjusysis vėliau „atleidžia“, bijo ar dėl kitų priežasčių nori atsiimti pareiškimą – byla nėra automatiškai nutraukiama. Prokuroras toliau palaiko kaltinimą valstybės vardu, siekdamas apsaugoti viešąjį interesą ir sustabdyti smurto ratą.
BK 140 str. 3 dalis (Smurtas prieš mažametį)
„Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino…“
Ši dalis yra pati griežčiausia. Mažametis – tai asmuo, nesulaukęs 14 metų amžiaus. Svarbu pabrėžti, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar smurtautojas yra šeimos narys, ar svetimas žmogus. Bet koks suaugusiojo smurtas prieš mažametį (pvz., kaimynas sudavė vaikui, mokytojas pastūmė mokinį) patenka po šia dalimi.
Visuomenė itin jautriai reaguoja į smurtą prieš pažeidžiamiausius, todėl ir bausmės čia griežčiausios: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Kaip ir smurto artimoje aplinkoje atveju, tai yra viešo kaltinimo bylos.
Nuo skambučio 112 iki teismo salės: proceso eiga
Kad geriau suprastume BK 140 str. veikimą, verta paanalizuoti, kas vyksta po to, kai smurto faktas yra užfiksuojamas. Dažniausiai viskas prasideda skambučiu bendruoju pagalbos telefonu.
1. Policijos atvykimas ir situacijos vertinimas
Gavus pranešimą apie smurtą (ypač artimoje aplinkoje), policijos pareigūnai reaguoja nedelsdami. Atvykę į vietą, jie privalo:
- Nutraukti smurtinius veiksmus.
- Įvertinti grėsmę nukentėjusiųjų saugumui.
- Iškviesti medikus, jei reikalinga pagalba.
- Apklausti liudininkus (pvz., kaimynus).
- Surinkti pirminę informaciją ir įrodymus (pvz., nufotografuoti sužalojimus, netvarką bute).
Jei tai smurto artimoje aplinkoje atvejis (BK 140 str. 2 d.), pareigūnai dažnai iš karto sulaiko įtariamą smurtautoją ir pristato jį į policijos komisariatą. Taip pat gali būti taikoma prevencinė priemonė – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Tai nėra baudžiamoji priemonė, o laikinas civilinis įpareigojimas (iki 15 dienų), kuriuo smurtautojas yra iškeldinamas iš gyvenamosios vietos ir jam uždraudžiama artintis prie aukos.
2. Ikiteisminis tyrimas
Policija, surinkusi pirminę medžiagą, pradeda ikiteisminį tyrimą. Šiam tyrimui vadovauja prokuroras. Tyrimo metu:
- Oficialiai apklausiami nukentėjusieji, įtariamasis ir liudininkai.
- Skiriama teismo medicinos ekspertizė, kad būtų nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas (ar tai buvo tik skausmas, ar nežymus sutrikdymas).
- Renkama kita bylai svarbi medžiaga (pvz., ankstesni iškvietimai tuo pačiu adresu, charakteristikos).
3. Bylos perdavimas teismui
Baigus tyrimą, prokuroras sprendžia, ką daryti toliau. Jei surinkta pakankamai įrodymų, byla keliauja į teismą. Dažnai tokios bylos (kai kaltinamasis prisipažįsta, o aplinkybės aiškios) nagrinėjamos supaprastinta tvarka – baudžiamuoju įsakymu. Tai reiškia, kad nerengiamas teismo posėdis, o teisėjas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, iš karto priima sprendimą ir skiria bausmę. Kaltinamasis gali su tokiu įsakymu sutikti arba jį skųsti – tuomet būtų rengiamas įprastas teismo procesas.
„Mes susitaikėme”: ar galima nutraukti bylą?
Tai vienas dažniausių klausimų, ypač smurto artimoje aplinkoje bylose. Nukentėjęs asmuo (dažnai partneris ar sutuoktinis), atslūgus emocijoms, gailėdamas smurtautojo ar bijodamas ekonominių pasekmių, nori „atsiimti pareiškimą“ ir viską pamiršti.
Čia susiduriame su dviem skirtingomis situacijomis:
1. Privataus kaltinimo bylos (BK 140 str. 1 d.): Kaip minėta, jei tai buvo konfliktas ne šeimoje, nukentėjusysis yra „bylos šeimininkas“. Jei jis pareiškia, kad su kaltininku susitaikė ir jam atleido, byla yra nutraukiama. Jokios teisinės pasekmės kaltininkui nekyla (nebent jis nesusitarė dėl žalos atlyginimo).
2. Viešo kaltinimo bylos (BK 140 str. 2 d. ir 3 d.): Čia viskas kur kas sudėtingiau. Baudžiamasis kodeksas numato institutą, vadinamą atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 str.). Tačiau tam reikia įvykdyti visas šias sąlygas:
- Asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 140 str. visos dalys tam tinka).
- Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.
- Savo noru susitaikė su nukentėjusiuoju.
- Atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą arba susitarė dėl jos atlyginimo.
- Yra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Atrodo, viskas paprasta? Deja. Smurto artimoje aplinkoje bylose teismai ir prokurorai labai atsargiai vertina tokį „susitaikymą“. Net jei auka teisme sako „aš jam atleidžiu, mes susitaikėme“, prokuroras gali tam prieštarauti, o teismas – nepatvirtinti susitaikymo.
Kodėl? Nes įstatymas saugo viešąjį interesą. Smurtas šeimoje yra laikomas itin pavojingu visuomenei reiškiniu, turinčiu tendenciją kartotis ir eskaluotis. Teismas privalo įvertinti, ar toks susitaikymas nėra laikinas, išgautas spaudimu, baime ar manipuliacija. Jei teismas mato, kad smurtas buvo sistemingas, kad smurtautojas nesigaili nuoširdžiai arba kad auka yra nuo jo priklausoma, jis gali atmesti prašymą nutraukti bylą susitaikymo pagrindu ir vis tiek priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Kokios bausmės realiai skiriamos už BK 140 straipsnį?
Nors straipsnio sankcijose minimas laisvės atėmimas (iki 1, 2 ar 3 metų), tai nereiškia, kad kiekvienas, pripažintas kaltu, keliauja į kalėjimą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į daugybę aplinkybių: ar asmuo anksčiau teistas, ar prisipažino ir gailisi, kokios buvo smurto aplinkybės, ar atlygino žalą.
Dažniausiai skiriamos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu:
- Viešieji darbai: Paskiriamas tam tikras valandų skaičius (pvz., 100 valandų), kurias nuteistasis turi neatlygintinai atidirbti visuomenės labui (pvz., tvarkyti aplinką).
- Laisvės apribojimas: Nuteistajam nustatomas laikotarpis (pvz., 1 metai), kurio metu jam taikomi tam tikri draudimai ar įpareigojimai. Pavyzdžiui:
- Būti namuose nustatytu laiku (pvz., nuo 22 val. iki 6 val. ryto).
- Nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos žinios.
- Nesiartinti prie nukentėjusiojo.
- Dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
- Areštas: Trumpalaikis laisvės atėmimas (nuo 15 iki 90 parų), atliekamas areštinėje.
Laisvės atėmimas (įkalinimas) paprastai skiriamas tada, kai asmuo yra recidyvistas (t. y., vėl smurtauja būdamas teistas už panašų nusikaltimą), kai smurtas buvo itin žiaurus, arba kai paskirtos švelnesnės bausmės (pvz., laisvės apribojimas) buvo pažeidinėjamos.
Svarbu suprasti, kad net ir švelniausia bausmė (pvz., viešieji darbai) reiškia vieną labai svarbų dalyką – teistumą. Asmuo laikomas teistu, ir tai gali turėti neigiamų pasekmių ateityje ieškant darbo, gaunant leidimą ginklui ar kitose gyvenimo srityse. Teistumas išnyksta tik praėjus tam tikram laikui po bausmės atlikimo.
Pabaigos žodis: BK 140 str. – rimčiau, nei atrodo
Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis yra aiški žinutė visuomenei: bet koks smurtas, net ir nesukėlęs rimtų pasekmių sveikatai, yra nusikaltimas. Jis griauna mitą, kad „kas vyksta už uždarų durų, ten ir turi likti“.
Ypač svarbu įsisąmoninti skirtumą tarp 1-osios dalies (buitinis ginčas) ir 2-osios bei 3-iosios dalių (smurtas artimoje aplinkoje ir prieš vaikus). Pastaraisiais atvejais valstybė įsikiša griežtai ir procesas tampa viešas. Susitaikymo galimybė, nors teoriškai egzistuoja, praktiškai yra labai ribota ir priklauso nuo teismo požiūrio į viešąjį interesą.
Jei tapote smurto auka, svarbiausia – netylėti. Kreipkitės pagalbos telefonu 112, fiksuokite sužalojimus medicinos įstaigoje ir bendradarbiaukite su pareigūnais. Jei esate asmuo, kuris nesuvaldė emocijų ir pakėlė ranką, supraskite, kad tai ne „smulkmena“, o baudžiamasis nusižengimas, galintis turėti ilgalaikes pasekmes jūsų gyvenimui. Geriausia išeitis tokiu atveju – prisiimti atsakomybę, atlyginti žalą ir ieškoti pagalbos, kad tai niekada nepasikartotų.