Lietuvos bausmių vykdymo sistema išgyvena vieną didžiausių istorinių virsmų. Visuomenėje dažnai vartojamas terminas kalėjimų departamentas šiandien simbolizuoja ne tik instituciją, bet ir visą pereinamąjį laikotarpį – nuo sovietinio palikimo represinių struktūrų iki modernios, vakarietiškais standartais grįstos organizacijos. Nors oficialiame lygmenyje po reformos struktūra įgavo Lietuvos kalėjimų tarnybos pavadinimą, žmonių sąmonėje ir paieškos sistemose senasis pavadinimas išlieka giliai įsišaknijęs. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime, kaip keitėsi ši sistema, su kokiais iššūkiais ji susiduria šiandien ir ką iš tikrųjų reiškia dirbti ar atlikti bausmę šiuolaikinėje įkalinimo įstaigoje.
Nuo represijos prie resocializacijos: istorinis kontekstas
Norint suprasti, kas yra kalėjimų departamentas ir jo funkcijas, būtina atsigręžti atgal. Ilgus dešimtmečius Lietuvoje vyravo požiūris, kad įkalinimo įstaiga yra skirta tik nubausti ir izoliuoti. Sienos buvo aukštos, kameros – perpildytos, o santykis tarp prižiūrėtojo ir nuteistojo – griežtai hierarchinis ir dažnai priešiškas. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo GULAG’o tipo kolonijų sistemą, kurioje nuteistieji gyveno didžiuliais būriais (barakais). Tai buvo puiki terpė klestėti kriminalinei subkultūrai, vadinamosioms „paniatkėms“, kurios neretai turėjo didesnę galią nei oficialios taisyklės.
Kalėjimų departamentas ilgą laiką buvo ta skėtinė organizacija, kuri bandė valdyti šį sunkų palikimą. Tačiau tikrieji pokyčiai prasidėjo suvokus, kad griežta izoliacija be darbo su žmogumi nekuria saugesnės visuomenės. Išėjęs į laisvę, piktas ir nieko neišmokęs asmuo dažniausiai vėl nusikalsdavo. Taip prasidėjo lėtas, bet užtikrintas posūkis link resocializacijos – proceso, kurio tikslas yra grąžinti žmogų į visuomenę.
Struktūrinė reforma: kodėl tai buvo būtina?
Vienas svarbiausių pastarųjų metų įvykių – centralizacija. Iki reformos kalėjimų departamentas koordinavo daugybę atskirų juridinių vienetų: kiekviena įkalinimo įstaiga (Pravieniškių pataisos namai, Vilniaus pataisos namai, Lukiškių kalėjimas ir kt.) turėjo savo administraciją, buhalteriją, viešuosius pirkimus. Tai lėmė biurokratijos perteklų, neefektyvų lėšų panaudojimą ir, kas blogiausia, skirtingas praktikas skirtingose įstaigose.
Po reformos sistema tapo vieninga Lietuvos kalėjimų tarnyba. Tai leido:
- Suvienodinti pareigūnų darbo krūvius ir algas. Anksčiau tose pačiose pareigose dirbantys asmenys skirtinguose miestuose galėjo gauti skirtingą atlygį.
- Efektyviau valdyti krizes. Kilus neramumams viename padalinyje, centrinė vadovybė gali operatyviai perdislokuoti pajėgas iš kitų padalinių be sudėtingų tarpinstitucinių derinimų.
- Skaidrinti viešuosius pirkimus. Centralizuoti pirkimai užkerta kelią vietinei korupcijai ir leidžia sutaupyti perkant didesnius kiekius prekių ar paslaugų.
Dinaminė apsauga: daugiau nei tik raktai ir antrankiai
Šiuolaikinis kalėjimų departamentas (dabar – Tarnyba) diegia dinaminės apsaugos modelį. Tai terminas, kurį vis dažniau girdi tiek pareigūnai, tiek visuomenė. Ką tai reiškia? Tradicinė „statinė“ apsauga remiasi grotomis, vaizdo kameromis, signalizacijomis ir fizine jėga. Tai yra būtina, bet nepakankama. Dinaminė apsauga remiasi pareigūno ir nuteistojo bendravimu.
Pareigūnas nebėra tik tas, kuris užrakina duris. Jis turi pažinti nuteistąjį, pastebėti jo nuotaikų kaitą, numatyti galimus konfliktus dar jiems neįvykus. Tai reikalauja visai kitokio pareigūnų paruošimo. Psichologinės žinios, konfliktų valdymo įgūdžiai ir emocinis intelektas tampa pagrindiniais darbo įrankiais. Būtent todėl keičiasi ir reikalavimai kandidatams į tarnybą – ieškoma žmonių, galinčių dirbti galva, ne tik raumenimis.
Įkalinimo įstaigų žemėlapis ir specializacija
Nors sistema centralizuota, fizinės lokacijos išlieka ir turi savo specifiką. Kiekviena jų atlieka tam tikrą funkciją bendroje bausmių vykdymo mozaikoje:
- Pravieniškių kompleksas. Tai didžiausia ir sudėtingiausia įkalinimo vieta Lietuvoje. Čia telkiasi didžiausias nuteistųjų skaičius, o istoriškai ši vieta garsėjo stipriausiomis subkultūros tradicijomis. Būtent čia vyksta intensyviausi resocializacijos projektai, bandant pakeisti senąją tvarką.
- Vilniaus kalėjimas. Sostinėje esanti įstaiga dažnai atlieka kardomojo kalinimo funkciją (suimtiesiems, laukiantiems teismo) bei talpina nuteistuosius, kuriems reikia būti arčiau teismų ar gydymo įstaigų.
- Marijampolės ir Alytaus padaliniai. Šios įstaigos turi savo specifiką, dažnai orientuotą į dirbančius nuteistuosius arba specifines nuteistųjų grupes.
- Šiaulių kalėjimas. Taip pat atlieka svarbią funkciją regioniniame sulaikytųjų paskirstyme.
Atskirą paminėjimą verta skirti pusiaukelės namams. Tai tarpinė stotelė tarp uždaro kalėjimo ir laisvės. Čia patenka tik tie nuteistieji, kurie parodė didelę motyvaciją keistis, neturi nuobaudų ir dirba. Pusiaukelės namuose nėra grotų, nuteistieji dienomis eina į darbą mieste, patys gaminasi maistą, naudojasi telefonais, tačiau privalo grįžti nakvynei ir laikytis griežtų taisyklių (jokio alkoholio, vėlavimo). Praktika rodo, kad iš pusiaukelės namų į nusikalstamą kelią grįžtama rečiausiai.
Pareigūno kasdienybė: mitai ir realybė
Visuomenėje sklando įvairių mitų apie darbą, kurį kuruoja kalėjimų departamentas. Vieni įsivaizduoja pareigūnus kaip brutalius prižiūrėtojus iš amerikietiškių filmų, kiti – kaip biurokratus. Realybė yra daug spalvingesnė ir sudėtingesnė. Darbas šioje sistemoje yra emociškai alinantis.
Pareigūnas kasdien susiduria su negatyvu. Nuteistieji retai būna patenkinti savo padėtimi, dažnai bando manipuliuoti, provokuoti ar net grasinti. Tačiau tuo pat metu pareigūnas turi būti pavyzdžiu. Didelis iššūkis yra ir kontrabanda. Įkalinimo įstaigose nuolat vyksta katės ir pelės žaidimas: nuteistieji bando gauti telefonus, narkotines medžiagas (dažnai impregnuotas į popierių, siūlus ar net maistą), o pareigūnai – užkirsti tam kelią. Tam pasitelkiami dronų gaudytuvai, rentgeno aparatai, tarnybiniai šunys ir žvalgybinė informacija.
Tačiau tarnyba siūlo ir socialines garantijas. Pareigūnai anksčiau išeina į pensiją, gauna valstybines pensijas, turi galimybę nuolat tobulintis, o atlyginimai, nors ir lėtai, bet auga, siekiant pritraukti motyvuotą jaunimą. Svarbu paminėti ir Norvegijos finansinio mechanizmo paramą, kurios dėka buvo įrengtas modernus mokymo centras, leidžiantis pareigūnams kelti kvalifikaciją vakarietiškomis sąlygomis.
Nuteistųjų kasdienybė ir subkultūros nykimas
Gyvenimas už grotų taip pat keičiasi. Senoji „kastų“ sistema (bachūrai, dūchai, gaidžiai), nors vis dar egzistuoja, pamažu praranda savo absoliučią galią, ypač naujo tipo kamerinio tipo patalpose. Kai nuteistieji gyvena po vieną ar du, o ne po 20 viename būryje, „kriminaliniams autoritetams“ tampa sunkiau daryti įtaką silpnesniems.
Diena prasideda anksti. Rytinis patikrinimas, pusryčiai, darbas arba mokslai. Nuteistieji gali įgyti profesiją – nuo staliaus ar suvirintojo iki kompiuterinio raštingumo pagrindų. Darbas yra viena svarbiausių resocializacijos priemonių. Tai ne tik leidžia užsidirbti pinigų (kurie dažnai skiriami ieškiniams dengti), bet ir ugdo atsakomybės jausmą, struktūruoja dieną.
Visgi, problemų išlieka. Viena opiausių – narkotikų vartojimas. Nors kalėjimų departamentas investuoja milijonus į prevenciją, paklausa viduje skatina išradingus tiekimo kelius. Tai uždaras ratas: priklausomybė verčia daryti nusikaltimus net ir būnant įkalinimo įstaigoje, o tai didina bausmės laiką ir mažina šansus sėkmingai integruotis į visuomenę.
Probacija: alternatyva įkalinimui
Kalbėdami apie bausmių vykdymą, negalime pamiršti Probacijos tarnybos. Tai institucija, kuri prižiūri asmenis, nuteistus bausmėmis, nesusijusiomis su laisvės atėmimu, arba lygtinai paleistus iš įkalinimo įstaigų. Tai yra pigesnis ir dažnai efektyvesnis būdas nei realus laisvės atėmimas.
Probacijos pareigūnai dirba su žmogumi jo natūralioje aplinkoje. Jie tikrina, ar asmuo nevartoja alkoholio (jei tai uždrausta), ar naktimis būna namuose, ar dirba. Tačiau svarbiausia dalis – elgesio korekcijos programos. Tai kursai, kurių metu mokoma valdyti pyktį, spręsti konfliktus, ugdomi tėvystės įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad sėkminga probacija ženkliai sumažina pakartotinio nusikalstamumo riziką, nes žmogus nenutraukia socialinių ryšių, nepraranda darbo įgūdžių, kaip tai nutinka kalėjime.
Technologijos ir inovacijos sistemoje
Ar įsivaizduojate kalinį su planšetiniu kompiuteriu? Tai jau tampa realybe. Skaitmenizacija pasiekė ir šią konservatyvią sritį. Žinoma, prieiga prie interneto yra ribojama ir kontroliuojama, tačiau technologijos naudojamos:
- Vaizdo pasimatymams. Tai ypač aktualu nuteistiesiems, kurių artimieji gyvena užsienyje arba dėl sveikatos negali atvykti į pasimatymus.
- Apsipirkimui. Elektroninės parduotuvės nuteistiesiems leidžia skaidriai įsigyti maisto produktų ar higienos prekių, mažinant grynųjų pinigų cirkuliaciją ir korupcijos riziką.
- Mokymuisi. Nuotolinis mokymas atveria galimybes įgyti išsilavinimą net ir esant izoliacijoje.
Be to, pareigūnai aprūpinami kūno kameromis. Tai drausmina abi puses. Žinant, kad veiksmai yra filmuojami, mažėja nepagrįsto jėgos panaudojimo atvejų iš pareigūnų pusės ir melagingų skundų iš nuteistųjų pusės.
Visuomenės požiūris ir stigmatizacija
Nepaisant visų reformų, kalėjimų departamentas ir visa sistema susiduria su dideliu iššūkiu – visuomenės nuomone. Vyrauja požiūris: „Uždarykite ir išmeskite raktą“. Žmonės dažnai nenori, kad jų kaimynystėje atsirastų pusiaukelės namai ar kad buvęs kalinys dirbtų jų įmonėje.
Ši stigma yra vienas didžiausių barjerų sėkmingai resocializacijai. Jei žmogus, atlikęs bausmę, neranda darbo ir būsto, jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik grįžti prie nusikalstamos veiklos. Todėl švietėjiška veikla, atvirų durų dienos ir sėkmės istorijų viešinimas yra ne mažiau svarbus sistemos uždavinys nei tiesioginė apsauga.
Skandalai ir iššūkiai: ko nepavyksta paslėpti?
Būtų nesąžininga piešti tik pozityvų paveikslą. Sistema vis dar susiduria su rimtais sukrėtimais. Pabėgimai, nors ir reti, vis dar pasitaiko ir sukelia didelį rezonansą visuomenėje. Kiekvienas toks atvejis verčia peržiūrėti saugumo protokolus. Taip pat periodiškai iškyla piktnaudžiavimo tarnyba atvejų, kai pareigūnai įneša draudžiamus daiktus. Tai rodo, kad „žmogiškasis faktorius“ išlieka silpniausia grandimi.
Tačiau skirtumas nuo ankstesnių laikų tas, kad dabar apie tai kalbama atvirai. Tarnybos Imuniteto skyriai aktyviai dirba, patys nustatydami nesąžiningus kolegas. Skaidrumas, net ir skaudus, yra sveikimo požymis.
Ateities perspektyvos
Kur link juda Lietuvos bausmių vykdymo sistema? Pagrindinė kryptis – individualizavimas. Siekiama, kad kiekvienam nuteistajam būtų sudaromas individualus resocializacijos planas, atsižvelgiant į jo rizikas ir poreikius. Taip pat planuojama toliau gerinti infrastruktūrą, atsisakant senų bendrabučio tipo patalpų ir pereinant prie kamerinio tipo įstaigų visoje Lietuvoje.
Lietuvos kalėjimų tarnyba siekia tapti modernia, Europos standartus atitinkančia organizacija, kurioje saugu dirbti ir kurioje sukuriamos realios galimybės žmogui pasikeisti. Tai ilgas kelias, reikalaujantis ne tik lėšų, bet ir visuomenės mentaliteto pokyčių.
Apibendrinant, terminas „kalėjimų departamentas“, nors ir formaliai pakeistas, vis dar žymi sudėtingą, daugialypį ir gyvybiškai svarbų valstybės mechanizmą. Tai sistema, kuri saugo mus nuo pavojų, bet kartu bando išgelbėti tuos, kurie suklupo. Supratimas, kaip ši sistema veikia, padeda mums visiems kurti saugesnę ir teisingesnę valstybę.