Kai išgirstame žodį „profesorius“, daugelio vaizduotėje iškyla solidus, žilstelėjęs asmuo, stovintis prieš pilną auditoriją studentų ir dėstantis sudėtingas tiesas, kurios paprastam mirtingajam yra sunkiai įkandamos. Tai autoritetas, intelektualinės galios simbolis ir dažnai – viso gyvenimo darbo įvertinimas. Tačiau už šio romantiško ir kiek stereotipinio vaizdinio slypi sudėtinga, griežtai reglamentuota ir nuolatinių iššūkių kupina realybė. Lietuvoje profesoriaus kelias nėra tiesiog natūrali karjeros eiga – tai maratonas, reikalaujantis ne tik aštraus proto, bet ir geležinės kantrybės, diplomatijos bei gebėjimo laviruoti tarp mokslo, biurokratijos ir pedagogikos.
Šiame straipsnyje mes nupūsime dulkes nuo akademinių mantijų ir pažvelgsime į profesoriaus statusą iš vidaus. Kas iš tiesų slepiasi už šio titulo? Ar tai tik garbė, ar sunki našta? Kokius kryžiaus kelius reikia nueiti norint gauti šį vardą ir, kas dar svarbiau, kaip jį išlaikyti konkurencingoje Lietuvos aukštojo mokslo rinkoje?
Profesorius – pareigos ar titulas? Sąvokų painiava
Pirmiausia, būtina išsklaidyti dažnai visuomenėje pasitaikančią painiavą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, terminas „profesorius“ gali reikšti du skirtingus, nors ir susijusius dalykus: pareigas ir pedagoginį vardą.
Daugelis žmonių, dirbančių universitetuose, gali užimti profesoriaus pareigas. Tai reiškia, kad jie laimėjo konkursą (kuris paprastai vyksta kas penkerius metus) ir pasirašė darbo sutartį šioms pareigoms eiti. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jiems suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas (atestatas), kuris yra suteikiamas visam gyvenimui.
Šis skirtumas yra esminis. Pareigos yra laikinos – jos priklauso nuo darbo sutarties, universiteto finansinės padėties ir darbuotojo veiklos rezultatų. Tuo tarpu pedagoginis profesoriaus vardas yra valstybinio lygmens pripažinimas, kurį suteikia universiteto senatas, įvertinęs asmens viso gyvenimo mokslinius ir pedagoginius pasiekimus. Tai tarsi bajorystės titulas mokslo pasaulyje – net jei nebedirbi universitete, tu vis tiek lieki profesoriumi (nors oficialiai dažnai pridedamas žodis „emeritas“ arba tiesiog nurodomas laipsnis).
Ilga ir vingiuota kelionė: kaip tampama profesoriumi?
Jei manote, kad tapti profesoriumi galima tiesiog ilgai ir sąžiningai dirbant, klystate. Tai griežtai reglamentuotas procesas, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas bei atskirų universitetų statutai. Ši kelionė paprastai trunka dešimtmečius.
1. Daktaro disertacija – bilietas į akademinį pasaulį
Viskas prasideda nuo mokslo daktaro laipsnio (PhD). Be jo apie profesoriaus karjerą galima tik pasvajoti. Doktorantūra Lietuvoje trunka ketverius metus, kurių metu jaunasis mokslininkas turi atlikti originalius tyrimus, parengti disertaciją ir ją apginti. Tai yra pirmasis filtras, atrenkantis tuos, kurie geba generuoti naujas mokslo žinias.
2. Nuo lektoriaus iki docento
Apgynus disertaciją, dažniausiai pradedama nuo lektoriaus arba asistento pareigų. Čia kaupiama pedagoginė patirtis. Vėliau, sukaupus tam tikrą kiekį mokslinių publikacijų ir stažuočių, siekiama docento vardo. Docentas – tai jau savarankiškas, brandus mokslininkas, tačiau iki profesoriaus dar toli. Reikia įrodyti, kad esi ne tik geras dėstytojas, bet ir tarptautinio lygio tyrėjas.
3. Habilitacijos procedūra (ar jos atitikmuo)
Anksčiau Lietuvoje galiojo habilituoto daktaro laipsnis, kuris buvo būtinas norint tapti profesoriumi. Nors oficialiai habilituoto daktaro laipsnio teikimas sustabdytas, reikalavimai niekur nedingo – jie tiesiog transformavosi. Dabar, norint tapti profesoriumi, reikia atlikti vadinamąją habilitacijos procedūrą arba atitikti itin aukštus minimalius kvalifikacinius reikalavimus.
Kandidatas į profesorius privalo:
- Publikuoti straipsnius prestižiniuose žurnaluose. Tai ne šiaip vietiniai leidiniai, o tarptautinėse duomenų bazėse (pvz., „Clarivate Analytics Web of Science“ ar „Scopus“) referuojami žurnalai su aukštu cituojamumo rodikliu.
- Rengti mokslininkus. Profesorius privalo būti išugdęs bent vieną mokslo daktarą (būti vadovu sėkmingai apgintai disertacijai). Tai rodo gebėjimą sukurti savo mokslo mokyklą.
- Vykdyti projektinę veiklą. Šiuolaikinis mokslas reikalauja pinigų. Būsimasis profesorius turi įrodyti, kad geba pritraukti finansavimą tyrimams per nacionalinius ar tarptautinius projektus.
- Dalyvauti tarptautinėje veikloje. Konferencijos, stažuotės užsienyje, kviestinio dėstytojo darbas kitų šalių universitetuose – be šito profesoriaus vardas nesuteikiamas.
Konkurencija ir „kadencijos“: saugumo iliuzija
Vienas didžiausių mitų apie akademinį darbą Lietuvoje – tai stabilumas. Vakaruose (ypač JAV) egzistuoja „tenure“ sistema, kuri garantuoja profesoriams darbo vietą iki gyvenimo pabaigos (su tam tikromis išimtimis), taip užtikrinant akademinę laisvę. Lietuvoje situacija kitokia.
Pagal Lietuvos įstatymus, akademiniai darbuotojai į pareigas priimami viešo konkurso būdu 5 metų kadencijai. Tai reiškia, kad kas penkerius metus profesorius turi „pasitikrinti“ savo vertę. Jis privalo pateikti ataskaitą apie nuveiktus darbus: kiek straipsnių parašė, kiek konferencijų aplankė, kiek studentų išmokė.
Jei per penkerius metus profesorius „užmigo ant laurų“ – nerašė straipsnių, nevykdė tyrimų – jis gali pralaimėti konkursą arba apskritai nebūti atestuotas kitai kadencijai. Tai sukuria nuolatinę įtampą. Net ir garbingo amžiaus sulaukęs mokslininkas negali visiškai atsipalaiduoti, nes jo darbo vieta teoriškai visada yra „ant kortos“. Nors praktikoje universitetai stengiasi išlaikyti savo lyderius, teisinė sistema reikalauja nuolatinio įrodinėjimo, kad esi vertas savo kėdės.
Profesoriaus kasdienybė: ne tik paskaitos
Ką veikia profesorius, kai nedėsto paskaitų? Dažnas studentas mano, kad dėstytojai tiesiog ateina, pakalba ir išeina namo ilsėtis. Realybė yra visiškai priešinga. Paskaitos dažnai sudaro tik matomąją ledkalnio viršūnę.
Nematomas darbas – mokslas
Didžiąją dalį profesoriaus laiko „suvalgo“ moksliniai tyrimai. Tai duomenų rinkimas, analizė, eksperimentai laboratorijose (jei tai gamtos mokslai) arba archyvų studijavimas (humanitarams). Ir, žinoma, rašymas. Mokslinio straipsnio parengimas į aukšto lygio žurnalą gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. O kur dar recenzavimas, atsakymas į kritiką ir korekcijos.
Administracinė našta
Lietuvos aukštajame moksle biurokratija yra neišvengiama. Profesoriai dažnai vadovauja katedroms, studijų programų komitetams, dalyvauja senato ar tarybos posėdžiuose. Jie turi pildyti daugybę ataskaitų, rengti studijų programų aprašus, dalyvauti akreditacijos procesuose. Tai laikas, kuris vagiamas iš mokslo, tačiau be jo universitetas tiesiog nustotų funkcionuoti.
Ekspertinė veikla
Visuomenė ir valstybė tikisi, kad profesoriai dalinsis savo žiniomis ne tik su studentais. Jie kviečiami į darbo grupes ministerijose, teikia ekspertines išvadas teismams, komentuoja aktualijas žiniasklaidoje. Tai vadinama „trečiąja universiteto misija“ – tarnyste visuomenei.
Atlyginimas ir prestižas: ar verta stengtis?
Tai bene jautriausia tema. Ilgą laiką Lietuvos aukštojo mokslo sektoriuje atlyginimai buvo neproporcingai maži, lyginant su reikalaujama kvalifikacija. Situacija, kai profesorius uždirbdavo mažiau nei vidutinės grandies vadybininkas privačiame sektoriuje, buvo tapusi norma. Nors pastaraisiais metais, vykdant aukštojo mokslo reformas, atlyginimai kilo, jie vis dar sunkiai konkuruoja su Vakarų Europos universitetų siūlomais atlygiais ar privataus verslo galimybėmis.
Tačiau kodėl žmonės vis tiek siekia šio titulo? Atsakymas slypi ne tik piniguose.
- Intelektualinė laisvė. Profesorius turi prabangą tirti tai, kas jam įdomu. Jis pats formuoja savo tyrimų kryptis ir gali gilintis į fundamentalias problemas, kurios verslui gali atrodyti nepelningos.
- Prasmės jausmas. Galimybė formuoti jaunosios kartos mąstymą, perduoti žinias ir matyti, kaip studentai auga, teikia didžiulį psichologinį pasitenkinimą.
- Socialinis statusas. Nepaisant visų problemų, profesoriaus vardas Lietuvoje vis dar turi svorį. Tai kokybės ženklas, atveriantis duris įvairiose srityse.
Profesorius Emeritas: garbingas finišas
Kas nutinka, kai profesorius sulaukia pensinio amžiaus? Pagal įstatymus, darbo sutartis gali būti nutraukiama, tačiau universitetai turi mechanizmą, kaip pagerbti savo iškiliausius narius. Suteikiamas Profesoriaus emerito vardas.
Emeritas – tai ne šiaip pensininkas. Tai asmuo, kuris išlaiko ryšį su universitetu, gali naudotis jo biblioteka, dalyvauti renginiuose, kartais net vadovauti doktorantams, tačiau jam nebėra taikomi griežti darbo krūvio reikalavimai. Dažnai emeritams mokama speciali mėnesinė išmoka, kuri yra priedas prie valstybinės pensijos. Tai universiteto būdas pasakyti „ačiū“ už dešimtmečius trukusį darbą ir užtikrinti, kad sukaupta išmintis nebūtų prarasta vos uždarius kabineto duris.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Lietuvos profesūra šiandien susiduria su naujais iššūkiais. Dirbtinis intelektas keičia tai, kaip rašomi darbai ir kaip dėstomos paskaitos. Nuotolinis mokymas, išpopuliarėjęs pandemijos metu, verčia keisti nusistovėjusius pedagoginius metodus. Profesorius nebėra vienintelis žinių šaltinis – „Google“ žino daugiau faktų. Todėl profesoriaus vaidmuo keičiasi: iš žinių transliuotojo jis tampa mentoriumi, kuratoriumi, kuris moko studentus atsirinkti informaciją, kritiškai mąstyti ir spręsti kompleksines problemas.
Be to, didėja spaudimas dėl tarptautiškumo. Lietuvių kalba parašyti darbai dažnai vertinami prasčiau nei publikacijos anglų kalba. Tai kelia grėsmę lituanistikai ir nacionaliniam mokslui, todėl profesoriams tenka laviruoti tarp noro būti matomiems pasaulyje ir pareigos puoselėti savo šalies kultūrą bei mokslinę terminiją.
Apibendrinimas: daugiau nei tik darbas
Tapti profesoriumi Lietuvoje – tai pasirinkti gyvenimo būdą. Tai reiškia nuolatinį mokymąsi, gebėjimą priimti kritiką, atsparumą stresui ir pasišventimą idėjai, kad mokslas ir žinios yra vertybė savaime. Nors kelias iki šio titulo yra ilgas, statusas nepastovus, o finansinis atlygis ne visada atitinka įdėtas pastangas, profesoriai išlieka valstybės intelektualiniu elitu.
Jie yra tie, kurie brėžia gaires ateičiai, ugdo būsimus lyderius ir saugo tiesos paieškos principus. Todėl kitą kartą, sutikę profesorių, žinokite – prieš jus žmogus, kuris ne tik perskaitė daug knygų, bet ir savo darbu bei atradimais prisidėjo prie to, kad tų knygų būtų daugiau.