Terorizmas – tai žodis, kuris šiuolaikinėje visuomenėje sukelia momentinę grandininę reakciją: nerimą, pyktį ir, svarbiausia, nesaugumo jausmą. Nors gyvename informacijos amžiuje, kur naujienos mus pasiekia šviesos greičiu, terorizmo reiškinys dažnai lieka apipintas mitais, stereotipais ir paviršutinišku supratimu. Dažnas lietuvis, stebėdamas įvykius Paryžiuje, Londone ar Artimuosiuose Rytuose, vis dar guodžiasi mintimi: „Tai vyksta toli, tai ne mūsų problema.“ Tačiau ar tikrai? Pasaulis susitraukė. Sienos tapo permatomos ne tik prekybai ar turizmui, bet ir ideologijoms, neapykantai bei smurtui.
Šiame straipsnyje mes nersime giliau nei standartinės antraštės. Išnagrinėsime ne tik tai, kas yra terorizmas teisine ir psichologine prasme, bet ir kaip jis evoliucionavo nuo politinio įrankio iki globalios baimės industrijos. Ypatingą dėmesį skirsime Lietuvos situacijai – kokiame saugumo burbule mes gyvename, ar jis patvarus ir ką kiekvienas pilietis privalo žinoti apie grėsmes, kurios neturi sienų.
Terorizmo anatomija: daugiau nei tik sprogimai
Dažnai terorizmą įsivaizduojame kaip sprogimą turgavietėje ar ginkluotą užpuolimą. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Terorizmas, visų pirma, yra komunikacijos strategija. Tai smurtas, skirtas ne tiek fizinei žalai padaryti (nors ji būna siaubinga), kiek psichologiniam poveikiui sukelti. Teroristo tikslas nėra nužudyti konkretų žmogų; jo tikslas – priversti milijonus žiūrovų jaustis taip, lyg jie galėtų būti kiti.
Politologai ir saugumo ekspertai pabrėžia, kad terorizmas yra „asimetrinio karo“ forma. Maža grupė žmonių, neturėdama didelės armijos ar valstybės resursų, bando primesti savo valią galingoms valstybėms, naudodama baimę kaip svertą. Šiandienos kontekste terorizmo formos mutavo ir tapo sunkiau atpažįstamos:
- Kinetinis terorizmas: Tradiciniai išpuoliai naudojant sprogmenis, šaunamuosius ginklus ar transporto priemones.
- Kibernetinist terorizmas: Tai viena sparčiausiai augančių grėsmių. Atakos prieš valstybines duomenų bazes, energetikos sistemų (pvz., elektros tinklų) paralyžiavimas ar bankų sistemų griovimas gali sukelti didesnį chaosą nei bomba.
- Ekoterorizmas: Radikalūs veiksmai, kuriais siekiama politinių tikslų aplinkosaugos vardu, kartais sabotuojant infrastruktūrą.
- Valstybinis terorizmas: Kai kurios valstybės (dažnai vadinamos terorizmą remiančiomis šalimis) naudoja teroristines grupuotes kaip savo užsienio politikos įrankį, siekdamos destabilizuoti regionus.
Nuo anarchizmo iki „Vienišų Vilkų“: Evoliucinė kreivė
Norint suprasti šiandieną, būtina atsigręžti į istoriją. XIX a. pabaigoje terorizmas dažniausiai buvo nukreiptas prieš carus, karalius ir aukščiausius pareigūnus. Tai buvo „tikslinis pašalinimas“. Vėliau, XX a. viduryje, terorizmas tapo nacionalinio išsivadavimo judėjimų dalimi.
Tačiau XXI amžius atnešė kardinalų pokytį – indiskriminacinį terorą. Rugsėjo 11-osios išpuoliai JAV parodė, kad aukų skaičius tapo „sėkmės“ rodikliu. Kuo daugiau civilių žūsta, tuo didesnis rezonansas. Pastarąjį dešimtmetį stebime dar vieną pavojingą tendenciją – „vienišų vilkų“ fenomeną. Tai asmenys, kurie nebūtinai tiesiogiai priklauso organizuotoms struktūroms (kaip ISIS ar Al-Qaeda), tačiau yra radikalizuojami internetu. Jie veikia savarankiškai, naudodami po ranka pasitaikančias priemones (peilius, automobilius), todėl saugumo tarnyboms juos susekti yra nepaprastai sunku.
Radikalizacijos psichologija: kodėl jie tai daro?
Tai vienas sudėtingiausių klausimų. Kodėl jaunas žmogus, kartais gimęs ir augęs Vakarų demokratijoje, nusprendžia užsidėti sprogmenų diržą? Atsakymas retai būna vienareikšmis „religinis fanatizmas“. Psichologai išskiria kelis esminius veiksnius:
1. Tapatybės krizė ir priklausymo poreikis
Daugelis verbuojamų asmenų jaučiasi atstumti visuomenės, neturintys tikslo ar bendruomenės. Teroristinės organizacijos jiems pasiūlo labai stiprų naratyvą: „Tu esi karys“, „Tu esi svarbus“, „Mes esame broliai“. Tai suteikia gyvenimui prasmę, kad ir kokia iškreipta ji būtų.
2. „Mes prieš Juos“ mentalitetas
Propaganda efektyviai skaldo pasaulį į dvi dalis: tikruosius tikinčiuosius (arba ideologijos sekėjus) ir priešus. Priešas dehumanizuojamas. Kai auka nebelaikoma žmogumi, o tik „simboliu“ ar „kliūtimi“, moraliniai barjerai žudyti išnyksta.
3. Socialinio teisingumo iliuzija
Paradoksalu, bet daugelis teroristų tiki, kad jie kovoja už teisingumą. Jie mato (arba jiems rodoma), kaip kenčia jų bendraminčiai kitose šalyse, ir terorizmas jiems pristatomas kaip vienintelis būdas atkeršyti už patirtas skriaudas.
Lietuva geopolitinių vėjų pagairėje: Ar esame saugūs?
Lietuvoje dažnai vyrauja požiūris, kad terorizmas yra didžiųjų valstybių – JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės – problema. Iš dalies tai tiesa, nes Lietuva nėra pagrindinis tarptautinių teroristinių organizacijų taikinys. Tačiau saugumo iliuzija gali būti pavojinga. Kodėl Lietuva negali atsipalaiduoti?
Narystė NATO ir ES
Lietuva yra aktyvi Vakarų karinių ir politinių aljansų narė. Mūsų kariai dalyvauja tarptautinėse misijose. Teroristinėms grupuotėms, kurios kovoja prieš Vakarų civilizaciją, mes esame „kryžininkų“ koalicijos dalis. Nors nesame prioritetinis taikinys, esame legitimus taikinys jų akyse.
Tranzitas ir Šengeno erdvė
Lietuva yra Šengeno erdvės pasienio valstybė. Per mūsų šalį gali judėti asmenys, turintys piktų kėslų, ginklai ar nešvarūs pinigai, skirti terorizmo finansavimui. Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) ir muitinė atlieka kritinį vaidmenį ne tik sulaikant kontrabandą, bet ir užkardant galimą teroristų logistiką.
Hibridinės grėsmės iš Rytų
Lietuvos atveju terorizmo sąvoka persipina su hibridiniu karu. Rytų kaimynės neretai naudoja metodus, kurie turi terorizmo požymių: bauginimą, diversijas, kibernetines atakas. Pavyzdžiui, melagingi pranešimai apie sprogmenis mokyklose ar teismuose. Nors dažnai tai vertinama kaip chuliganizmas, masinis tokių pranešimų srautas yra psichologinio teroro forma, kuria siekiama destabilizuoti valstybę ir sėti paniką.
Teisinis reguliavimas Lietuvoje: Baudžiamasis kodeksas
Kova su terorizmu prasideda ne gatvėje, o įstatymuose. Lietuvos Respublikos teisės aktai griežtai reglamentuoja atsakomybę už teroristinę veiklą. Pagrindinis dokumentas – Baudžiamasis kodeksas (BK).
BK 250 straipsnis „Teroristinis aktas“ numato itin griežtas bausmes. Svarbu suprasti, kad atsakomybė kyla ne tik už patį sprogdinimą ar padegimą. Baudžiama ir už:
- Grasinimą įvykdyti teroristinį aktą;
- Teroristų finansavimą ar materialinį rėmimą;
- Verbavimą ar mokymą teroristiniais tikslais;
- Kelionę į užsienį teroristiniais tikslais.
Lietuvos teismai ir teisėsauga (ypač Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas) turi plačius įgaliojimus stebėti elektroninę erdvę, finansines operacijas ir įtartinus asmenis. Tai yra nematomas frontas, kuriame darbas vyksta 24/7. Prevencija čia yra svarbiausia – sėkmingas antiteroristinis darbas yra tas, apie kurį visuomenė niekada nesužino, nes išpuolis buvo sustabdytas dar planavimo stadijoje.
Antiteroristinių operacijų rinktinė „ARAS“: Paskutinė gynybos linija
Kalbėdami apie terorizmą Lietuvoje, negalime nepaminėti elitinio policijos padalinio – Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „ARAS“. Tai vienintelis tokio lygio specialiosios paskirties padalinys šalyje, kurio pagrindinė funkcija – organizuoti, valdyti ir vykdyti antiteroristines operacijas.
„ARAS“ pareigūnai yra tie žmonės, kurie kviečiami, kai situacija tampa kritinė: įkaitų išlaisvinimas, ypač pavojingų ginkluotų nusikaltėlių sulaikymas, sprogmenų neutralizavimas. Jų pasiruošimas atitinka aukščiausius NATO standartus, o bendradarbiavimas su tarptautiniu „ATLAS“ tinklu (vienijančiu ES policijos antiteroristinius padalinius) užtikrina, kad Lietuva nėra viena. Reikalui esant, pagalba gali atvykti iš kaimyninių šalių, ir atvirkščiai.
Kibernetinis terorizmas: Kai ginklas yra kodas
Šiuolaikiniame pasaulyje bomba gali padaryti mažiau žalos nei gerai suplanuota kibernetinė ataka. Įsivaizduokite situaciją: žiemą visame Vilniuje dingsta šildymas, neveikia bankų kortelės, o ligoninėse išsijungia gyvybę palaikanti aparatūra. Tai nėra mokslinė fantastika – tai realus kibernetinio terorizmo scenarijus.
Lietuvoje Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) nuolat fiksuoja atakas prieš valstybinį sektorių ir kritinę infrastruktūrą. Nors daugelis šių atakų yra priskiriamos priešiškų valstybių žvalgyboms, riba tarp valstybinio šnipinėjimo ir kibernetinio terorizmo tampa vis labiau neryški. Teroristinės grupuotės taip pat aktyviai mokosi naudotis programišiais, kad sukeltų chaosą be fizinio buvimo šalyje.
Visuomenės vaidmuo: Ką daryti paprastam piliečiui?
Saugumas nėra vien tarnybų reikalas. Pilietiška visuomenė yra geriausias „saugiklis“. Tai nereiškia, kad turime tapti paranojikais ir įtariai žiūrėti į kiekvieną kaimyną. Tai reiškia budrumą ir sąmoningumą.
Trys auksinės taisyklės išpuolio atveju
Tarptautinėje praktikoje, kurią adaptuoja ir Lietuvos policija, galioja paprastas algoritmas, vadinamas „Bėk, Slėpkis, Skambink“ (angl. Run, Hide, Tell):
- Bėk. Jei gali saugiai pasišalinti iš pavojaus zonos – daryk tai nedelsdamas. Palik asmeninius daiktus. Ragink kitus bėgti kartu, bet nelauk tų, kurie dvejoja.
- Slėpkis. Jei pabėgti neįmanoma, rask saugią vietą. Užsirakink, užsibarikaduok. Išjunk telefono garsą ir vibraciją. Būk kuo tyliau.
- Skambink. Tik tada, kai esi visiškai saugus, skambink bendruoju pagalbos numeriu 112. Suteik tikslią informaciją: kur esi, kiek užpuolikų, kaip jie atrodo, kokius ginklus turi.
Pastebėk ir pranešk
Teroristiniai aktai dažnai turi paruošiamąjį etapą. Keistas elgesys viešose vietose (pvz., asmuo filmuoja saugumo kameras, pastatų įėjimus), be priežiūros palikti krepšiai ar lagaminai – tai ženklai, kurių negalima ignoruoti. Pranešimas policijai apie įtartiną objektą nėra „skundimas“, tai pilietinė pareiga, galinti išgelbėti gyvybes.
Terorizmo finansavimas: Kraujas virsta pinigais
Jokia teroristinė organizacija negali veikti be finansų. Ginklai, kelionės, propaganda, mokymo stovyklos – viskas kainuoja milžiniškus pinigus. Kova su terorizmo finansavimu (AML/CTF) yra atskira ir itin svarbi sritis.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) Lietuvoje griežtai stebi pinigų srautus. Teroristai naudoja įvairius būdus:
- Labdaros fondai: Prisidengiant pagalba nukentėjusiems, lėšos nukreipiamos grupuotėms.
- Kriptovaliutos: Dėl anonimiškumo tai tampa populiariu atsiskaitymo būdu.
- Nelegalus verslas: Prekyba narkotikais, žmonėmis, kontrabanda.
Bankai ir finansų įstaigos privalo taikyti griežtas „Pažink savo klientą“ (KYC) procedūras. Todėl, kai bankas jūsų klausia apie pinigų kilmę, tai nėra biurokratinis kaprizas – tai dalis globalios sistemos, skirtos užkirsti kelią kruvinų pinigų judėjimui.
Išvados: Budrumas, bet ne baimė
Terorizmas yra tarsi virusas – jis mutuoja, prisitaiko ir ieško silpnų vietų. Lietuva, būdama atviro pasaulio dalimi, negali visiškai izoliuotis nuo šios grėsmės. Tačiau baimė yra būtent tai, ko siekia teroristai. Jei mes bijome keliauti, bijome eiti į koncertus, bijome vieni kitų – teroristai jau laimėjo, net nepadėję bombos.
Mūsų atsakas turi būti racionalus ir sistemingas. Tai stiprios, gerai finansuojamos specialiosios tarnybos, griežti, bet teisingi įstatymai, tarptautinis bendradarbiavimas ir, svarbiausia, atspari, kritiškai mąstanti visuomenė. Terorizmas bando sugriauti mūsų vertybes ir gyvenimo būdą. Geriausia gynyba – toliau gyventi laisvą, atvirą ir drąsų gyvenimą, tačiau nepamiršti, kad laisvė turi savo kainą – nuolatinį budrumą.
Gyvename laikais, kai saugumas nebėra duotybė. Tai procesas, kuriame dalyvaujame mes visi. Nuo pareigūno, stebinčio monitorius operatyvinio valdymo centre, iki praeivio, pastebėjusio įtartiną paketą stotyje. Tai ir yra tikroji „baimės architektūros“ griūtis – kai visuomenės vienybė tampa stipresnė už bet kokį bandymą ją įbauginti.