Įsivaizduokite: praleidžiate mėnesius rašydami romaną savo bute Vilniuje. Jį publikuojate. Po savaitės sužinote, kad jūsų knyga be jokio jūsų sutikimo verčiama į ispanų kalbą ir pardavinėjama Madride, o kitas asmuo nurodomas kaip autorius. Koks jausmas? Jaučiatės apiplėšti, pažeisti, bejėgiai. O dabar įsivaizduokite, kad vos tik užrašėte paskutinį sakinį, jūsų kūrinį automatiškai apgobė nematomas, bet tvirtas teisinis šarvas, galiojantis beveik visose pasaulio šalyse – nuo Argentinos iki Japonijos. Būtent tai ir yra Berno konvencija.
Daugeliui kūrėjų – rašytojams, muzikantams, fotografams, dizaineriams – autorių teisės atrodo kaip painus biurokratinis labirintas. Tačiau pačioje šio labirinto širdyje slypi vienas fundamentalus, elegantiškas ir stebėtinai paprastas susitarimas, pakeitęs pasaulį. Tai Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Tai nėra tik sausas istorinis dokumentas; tai yra gyvas, kvėpuojantis pamatas, ant kurio laikosi visa pasaulinė kūrybos ekonomika. Šiame straipsnyje mes panirsime gilyn į tai, kas yra Berno konvencija, kaip ji atsirado, kokias stebuklingas galias ji suteikia jūsų kūriniams ir kodėl ji yra tokia pat aktuali šiandien, skaitmeniniame amžiuje, kaip ir buvo tada, kai buvo pasirašyta garvežių epochoje.
Kas Yra Berno Konvencija? Giliau Apie Pamatį
Oficialus pavadinimas – Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (angl. Berne Convention for the Protection of Literary and Artistic Works) – jau pasako daug. Tai yra seniausias ir svarbiausias tarptautinis susitarimas autorių teisių srityje. Pirmą kartą ji buvo priimta 1886 metais Berne, Šveicarijoje. Pagalvokite apie tai: tuo metu dar nebuvo nei radijo, nei kino, o automobiliai buvo vos tik pradedami konstruoti.
Kodėl jos prireikė? XIX amžius buvo ne tik pramonės revoliucijos, bet ir masinio literatūrinio piratavimo amžius. Knyga, išleista vienoje šalyje, galėjo būti laisvai kopijuojama, verčiama ir pardavinėjama kitoje, nemokant autoriui nė cento. Garsus pavyzdys – britų rašytojas Charlesas Dickensas, kuris nuolat skundėsi, kad jo romanai masiškai ir nelegaliai spausdinami Jungtinėse Valstijose, nenešdami jam jokio pelno.
Autoriai jautėsi bejėgiai. Šią problemą spręsti ėmėsi prancūzų rašytojas Viktoras Hugo (Victor Hugo), vienas iš pagrindinių tarptautinės autorių teisių judėjimo iniciatorių. Jo pastangomis įkurta Tarptautinė literatūros ir meno asociacija (ALAI) tapo pagrindine varomąja jėga, atvedusia prie Berno konvencijos pasirašymo.
Pagrindinis konvencijos tikslas buvo genialiai paprastas: sukurti sistemą, kurioje vienos šalies piliečių kūriniai būtų automatiškai apsaugoti visose kitose šalyse narėse, lygiai taip pat, lyg jie būtų sukurti tose šalyse. Tai buvo radikali idėja, panaikinusi poreikį registruoti savo kūrinį kiekvienoje šalyje atskirai.
Trys Fundamentalūs Konvencijos Stulpai
Berno konvencijos esmę sudaro trys pagrindiniai principai. Būtent jie sukuria tą „nematomą šarvą”, apie kurį kalbėjome. Suprasti juos – tai suprasti, kaip veikia jūsų autorių teisės visame pasaulyje.
1. Nacionalinis Režimas (National Treatment): Lygybė Visiems
Tai yra pamatinis konvencijos principas. Jis teigia: kūriniai, atsiradę vienoje iš susitariančiųjų šalių, privalo gauti tokią pačią apsaugą kiekvienoje kitoje susitariančiojoje šalyje, kokią ta šalis suteikia savo pačios piliečių kūriniams.
Ką tai reiškia praktiškai? Tarkime, jūs, Lietuvos pilietis, parašote dainą. Jūsų daina grojama Vokietijoje. Pagal nacionalinio režimo principą, Vokietija privalo ginti jūsų dainos autorių teises lygiai taip pat, kaip gintų Vokietijos piliečio sukurtą dainą. Jūs turite lygiai tokias pačias teises ir teisines gynybos priemones kaip ir vietinis kūrėjas. Negali būti jokios diskriminacijos dėl nacionalinės kilmės.
Dar daugiau: jei Vokietijos įstatymai suteikia ilgesnę autorių teisių apsaugą (pvz., autoriaus gyvenimas plius 70 metų) nei minimalus Berno konvencijos standartas (gyvenimas plius 50 metų), jūs gaunate tą ilgesnį, Vokietijoje taikomą terminą. Jūs visada gaunate geriausią įmanomą apsaugą, kurią siūlo vietinė teisė.
2. Automatinė Apsauga (Automatic Protection): Jokio Popierizmo
Tai yra bene revoliucingiausias ir kūrėjams palankiausias Berno konvencijos principas. Jis nustato, kad autorių teisių apsauga kyla automatiškai, pačiu kūrinio sukūrimo faktu. Jai atsirasti nereikia jokių formalių procedūrų.
Jums nereikia:
- Registruoti savo kūrinio autorių teisių biure.
- Mokėti jokių mokesčių.
- Gauti jokio oficialaus sertifikato.
- Netgi nebūtina naudoti autorių teisių ženklo – © (apie tai plačiau vėliau).
Vos tik jūs „užfiksuojate” kūrinį materialioje formoje – parašote eilėraštį, nufotografuojate kadrą, įrašote dainos melodiją – jis tą pačią akimirką yra apsaugotas autorių teisėmis. Ši apsauga iškart galioja visose 180+ Berno konvencijos šalyse narių (sąjunga, kurią dabar administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija – WIPO).
O kaipgi © ženklas? Tai vienas dažniausių mitų. Šis ženklas (angl. copyright) buvo būtinas pagal senesnę, JAV inicijuotą Pasaulinę autorių teisių konvenciją (UCC). Tačiau JAV prisijungus prie Berno konvencijos 1989 metais, © ženklas tapo nebūtinas apsaugai gauti net ir ten. Žinoma, jį naudoti vis dar yra gera praktika – tai aiškiai informuoja pasaulį, kad jūs teigiate savo teises į kūrinį ir nurodo, kas yra autorius bei kokiais metais kūrinys sukurtas. Bet teisiškai, jūsų apsauga galioja ir be jo.
3. Apsaugos Nepriklausomumas (Independence of Protection)
Šis principas papildo automatinės apsaugos idėją. Jis reiškia, kad jūsų kūrinio apsauga vienoje Berno konvencijos šalyje yra visiškai nepriklausoma nuo to, ar tas kūrinys yra (arba nebėra) saugomas jo kilmės šalyje.
Pavyzdžiui, jei dėl kokių nors itin retų techninių priežasčių jūsų kūrinys Lietuvoje taptų viešo naudojimo (public domain) anksčiau laiko, jis vis tiek liktų apsaugotas visose kitose Berno konvencijos šalyse pagal tų šalių įstatymus ir konvencijos nustatytus terminus. Tai suteikia papildomą saugumo lygį.
Ką Tiksliai Saugo Berno Konvencija? Kūrinių Apimtis
Berno konvencija sąmoningai naudoja labai plačią sąvoką: ji saugo „visus literatūros, mokslo ir meno srities kūrinius, išreikštus bet kokiu būdu ar forma“.
Sąrašas, kurį pateikia pati konvencija (ir kurį vėliau išplėtė vėlesnės redakcijos bei sutartys), yra įspūdingas. Apsauga taikoma:
- Literatūros kūriniams: knygoms, brošiūroms, straipsniams, paskaitoms, pamokslams, kalboms.
- Dramaturgijos ir muzikos kūriniams: pjesėms, miuziklams, choreografijos kūriniams, pantomimoms, muzikinėms kompozicijoms su tekstu arba be jo.
- Vizualiojo meno kūriniams: piešiniams, tapybos darbams, architektūros statiniams, skulptūroms, graviūroms, litografijai.
- Kitiems kūriniams: kinematografijos kūriniams (filmams), fotografijos kūriniams, taikomosios dailės kūriniams (pvz., dizaino objektams).
- Išvestiniams kūriniams: vertimams, adaptacijoms, muzikos aranžuotėms, antologijoms ir rinkiniams (pvz., duomenų bazėms, kurios dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra originalios).
Svarbus Apribojimas: Saugoma Išraiška, o Ne Idėja
Berno konvencija (ir visa autorių teisių sistema) saugo **idėjos išraišką, o ne pačią idėją**. Tai fundamentalus principas, kurį būtina suprasti.
Ką tai reiškia?
- Idėja (nesaugoma): Parašyti romaną apie jauną burtininką, kuris mokosi magijos mokykloje ir kovoja su blogiu.
- Išraiška (saugoma): Konkretūs J. K. Rowling romano „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ sakiniai, siužeto eiga, veikėjų vardai ir aprašymai.
Taip pat Berno konvencija leidžia šalims narėms netaikyti apsaugos tam tikriems dalykams, pavyzdžiui:
- Faktams ir dienos naujienoms: Negalima „užpatentuoti” fakto, kad įvyko žemės drebėjimas.
- Oficialiems tekstams: Įstatymams, teismo sprendimams, administraciniams dokumentams. Jie turi būti laisvai prieinami visuomenei.
Autorių Teisės: Ką Gaunate Automatiškai?
Berno konvencija nustato minimalų teisių rinkinį, kurį šalys narės privalo suteikti autoriams. Šios teisės skirstomos į dvi dideles grupes: ekonomines ir moralines.
1. Ekonominės Teisės (Economic Rights): Teisė Užsidirbti
Tai yra teisės, kurios leidžia autoriui kontroliuoti savo kūrinio naudojimą ir gauti už tai atlygį. Būtent šias teises autoriai dažniausiai licencijuoja arba parduoda leidykloms, prodiuserinėms kompanijoms ir pan.
Berno konvencija garantuoja autoriui išimtinę teisę **leisti arba uždrausti**:
- Atgaminimą (Reprodukciją): Kūrinio kopijavimą bet kokia forma (pvz., knygos spausdinimą, dainos įrašymą į CD, failo kopijavimą kompiuteryje).
- Vertimą: Romano vertimą į kitą kalbą.
- Adaptavimą ir Aranžavimą: Romano pavertimą filmo scenarijumi, dainos aranžuotės pakeitimą.
- Viešą atlikimą: Pjesės statymą teatre, dainos grojimą koncerte ar restorane.
- Transliavimą: Kūrinio transliavimą per radiją ar televiziją.
- Viešą skaitymą: Literatūros kūrinio skaitymą viešame renginyje.
Šios teisės yra autoriaus pragyvenimo šaltinis. Jos leidžia jam derėtis dėl sąlygų, kuriomis jo kūrinys pasieks auditoriją.
2. Moralinės Teisės (Moral Rights): Amžinas Ryšys su Kūrėju
Tai yra labai svarbi, ypač Europos teisinėje tradicijoje (iš kurios ir kilo konvencija), teisių kategorija. Moralinės teisės yra neatsiejamai susijusios su autoriaus asmenybe ir reputacija. Jų negalima parduoti ar perleisti (nors kai kuriose teisinėse sistemose, pvz., JAV, jų galima atsisakyti).
Berno konvencija įtvirtina dvi pagrindines moralines teises:
- Teisė į autorystę (Right of Paternity): Teisė reikalauti būti pripažintam kūrinio autoriumi. Tai reiškia, kad jūsų vardas turi būti nurodomas prie kūrinio, kai jis naudojamas (nebent jūs pats pageidaujate likti anonimu).
- Teisė į kūrinio neliečiamybę (Right of Integrity): Teisė prieštarauti bet kokiam kūrinio iškraipymui, žalojimui ar kitokiam pakeitimui, kuris gali pakenkti autoriaus garbei ar reputacijai.
Pavyzdžiui, net jei pardavėte savo paveikslą, naujasis savininkas negali jo „pataisyti” pripiešdamas ūsų. Net jei leidykla įsigijo teises į jūsų romaną, ji negali jo perrašyti taip, kad būtų iškreipta pagrindinė jūsų mintis, taip pakenkiant jūsų, kaip autoriaus, reputacijai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, moralinės teisės yra saugomos neterminuotai, net ir pasibaigus ekonominių teisių galiojimui.
Apsaugos Trukmė: Kiek Ilgai Visa Tai Trunka?
Kiek laiko galioja tas „nematomas šarvas”? Berno konvencija nustatė **minimalų standartą**: autorių ekonominės teisės turi būti saugomos mažiausiai **visą autoriaus gyvenimą ir 50 metų po jo mirties**.
Šalys narės gali laisvai nustatyti ilgesnius terminus, bet ne trumpesnius. Ir būtent taip nutiko. Europos Sąjunga, JAV ir daugelis kitų šalių šį terminą prailgino. Šiandien standartinis autorių teisių apsaugos terminas (taip pat ir Lietuvoje) yra **visas autoriaus gyvenimas ir 70 metų po jo mirties**.
Kai šis terminas pasibaigia, kūrinys patenka į **viešąjį naudojimą (public domain)**. Tai reiškia, kad juo gali laisvai ir nemokamai naudotis visi, pavyzdžiui, leisti Bethoveno simfonijas ar spausdinti Shakespeare’o pjeses.
Konvencija taip pat numato specialius trumpesnius minimalius terminus tam tikriems kūriniams, pvz., fotografijoms (minimaliai 25 metai nuo sukūrimo) ar kinematografijos kūriniams (minimaliai 50 metų po pirmo viešo parodymo). Tačiau vėlgi, dauguma šalių šiandien taiko ilgesnį, bendrą „gyvenimas plius 70” terminą (arba specialų terminą skaičiuojamą nuo filmo paskelbimo).
Berno Konvencija ir Lietuva: Ką Tai Reiškia Mums?
Lietuva prie Berno konvencijos (konkrečiai, prie jos naujausios, 1971 m. Paryžiaus redakcijos) prisijungė 1994 m. gruodžio 14 d., atkūrusi nepriklausomybę ir integruodamasi į tarptautinę teisinę sistemą. Vėliau, tapusi ES nare, Lietuva į savo nacionalinę teisę perkėlė ir visas susijusias ES direktyvas, kurios dar labiau detalizuoja ir sustiprina autorių teisių apsaugą.
Pagrindinis teisės aktas Lietuvoje, įgyvendinantis Berno konvencijos (ir kitų tarptautinių sutarčių bei ES direktyvų) nuostatas, yra **Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ)**.
Ką tai praktiškai reiškia Lietuvos kūrėjui?
- Momentinė pasaulinė apsauga: Jūsų romanas, daina, nuotrauka ar programinis kodas, sukurtas Lietuvoje, tą pačią akimirką automatiškai gauna teisinę apsaugą JAV, Japonijoje, Brazilijoje, Australijoje, Kanadoje ir dar 170+ šalių. Jums nereikia niekur registruotis.
- Stiprios teisės: Lietuvos įstatymai, vadovaudamiesi ES standartais, suteikia jums labai stiprią apsaugą: ekonominės teisės galioja jūsų gyvenimą plius 70 metų, o moralinės teisės (teisė į vardą ir kūrinio neliečiamybę) yra saugomos neterminuotai.
- Teisė į gynybą užsienyje: Jei kas nors pažeis jūsų teises Paryžiuje, jūs galėsite kreiptis į Prancūzijos teismą ir ginti savo teises pagal Prancūzijos įstatymus, lygiai taip pat, kaip tai darytų Prancūzijos autorius.
Ką tai reiškia Lietuvos vartotojui?
Tai reiškia, kad mes taip pat privalome gerbti užsienio autorių teises. Negalime laisvai kopijuoti amerikietiškų filmų, versti britų autorių knygų ar naudoti prancūzų muzikantų dainų reklamose be jų leidimo ir nesumokėję atitinkamo atlygio. Būtent ši abipusė pagarba teisėms ir leidžia funkcionuoti tarptautinei kūrinių rinkai – kino teatrams, knygynams, muzikos platformoms.
Konvencijos Ribos: Išimtys ir Apribojimai
Berno konvencija pripažįsta, kad autorių teisės negali būti absoliučios. Visuomenei reikia tam tikros prieigos prie kūrinių švietimo, mokslo, informavimo ar kritikos tikslais. Todėl konvencija leidžia nacionaliniams įstatymams numatyti tam tikras teisių išimtis ir apribojimus.
Tačiau šios išimtys negali būti bet kokios. Jos turi atitikti vadinamąjį **”Trijų Pakopų Testą” (Three-Step Test)**. Išimtis leidžiama tik tada, jei ji:
- Yra taikoma tik tam tikrais **specialiais atvejais** (pvz., citavimas).
- **Neprieštarauja** įprastiniam kūrinio naudojimui (pvz., negalima nukopijuoti viso vadovėlio ir pardavinėti jo pigiau, vadinant tai „švietimo išimtimi”, nes tai tiesiogiai kenkia vadovėlio rinkai).
- **Nepagrįstai nepažeidžia** teisėtų autoriaus interesų.
Dažniausiai nacionaliniuose įstatymuose (įskaitant Lietuvos ATGTĮ) matomos išimtys yra:
- Citavimas: Leidžiama naudoti trumpas kūrinio ištraukas kritikos, apžvalgos ar diskusijos tikslais, būtinai nurodant autorių ir šaltinį.
- Naudojimas švietimo ir mokslo tikslais: Pavyzdžiui, kūrinio dalių naudojimas pamokoje ar moksliniame tyrime.
- Pranešimai apie dienos įvykius: Trumpų ištraukų rodymas naujienų reportažuose.
- Parodija: Nors tai sudėtingesnis atvejis, daugelis teisinių sistemų leidžia parodijas kaip vieną iš laisvo naudojimo formų.
Berno Konvencija Skaitmeniniame Amžiuje: Ar Ji Vis Dar Aktuali?
Berno konvencija buvo parašyta 1886 metais, o paskutinį kartą reikšmingai atnaujinta 1971 metais. Akivaizdu, kad jos kūrėjai negalėjo įsivaizduoti interneto, „peer-to-peer” tinklų, dirbtinio intelekto, NFT ar transliacijų platformų. Ar toks senas dokumentas vis dar aktualus?
Atsakymas yra tvirtas **taip**, bet su viena išlyga. Berno konvencija yra **pamatas**. Ant šio pamato buvo pastatyti modernesni „pastatai”, skirti skaitmeniniam amžiui.
Pagrindiniai iššūkiai, kuriuos internetas metė Berno konvencijai, buvo du:
- Kaip traktuoti skaitmeninį kopijavimą (kuris yra tobulas, momentinis ir beveik nemokamas)?
- Kaip traktuoti kūrinio paskelbimą internete (tai transliavimas? ar viešas atlikimas? o gal kažkas naujo)?
Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, 1996 metais Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO) priėmė dvi vadinamąsias „Interneto Sutartis”:
1. WIPO Autorių Teisių Sutartis (WCT)
Tai yra tiesioginis Berno konvencijos papildymas, skirtas skaitmeninei erdvei. Ji padarė kelis esminius dalykus:
- Patvirtino, kad kompiuterių programos (programinis kodas) yra saugomos kaip literatūros kūriniai pagal Berno konvenciją.
- Apsaugojo duomenų bazes (dėl jų struktūros originalumo).
- Įvedė naują **”teisę padaryti kūrinį viešai prieinamą”** (right of making available). Tai apima interaktyvų kūrinių pateikimą internete, kai vartotojas pats pasirenka, kada ir iš kur gauti prieigą (pvz., „on-demand” paslaugos, dainos įkėlimas į svetainę). Tai tapo kertine teise skaitmeninėje erdvėje.
2. TRIPS Sutartis
Dar vienas svarbus ramstis yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS). Ši sutartis padarė genialų ėjimą: ji įpareigojo **visas PPO nares** (kurių yra žymiai daugiau nei tuo metu buvo Berno konvencijos narių) laikytis pagrindinių Berno konvencijos nuostatų. Staiga Berno principai tapo pasauliniu prekybos standartu, su PPO sankcijų grėsme už jų nesilaikymą.
Taigi, Berno konvencija nėra pasenusi. Ji yra DNR, įrašyta į vėlesnes ir modernesnes tarptautines sutartis. Jos fundamentalūs principai – nacionalinis režimas, automatinė apsauga, minimalios teisės – puikiai veikia ir skaitmeniniame pasaulyje.
Apibendrinimas: Nematomas Šarvas, Kuriantis Vertę
Berno konvencija yra vienas sėkmingiausių tarptautinės teisės pavyzdžių. Ji nėra tik biurokratinis dokumentas; tai yra globalus susitarimas, pagrįstas pagarba kūrėjui. Ji sukūrė nuspėjamą ir stabilią aplinką, kurioje autoriai, muzikantai, filmų kūrėjai ir programuotojai gali drąsiai dalintis savo kūryba su pasauliu, žinodami, kad jų teisės bus gerbiamos.
Kiekvienam Lietuvos kūrėjui Berno konvencija suteikia milžinišką dovaną: automatinę, globalią apsaugą be jokių registracijos mokesčių ar biurokratijos. Jūsų kūrinys, vos tik gimęs, yra apsaugotas. Tai leidžia jums sutelkti dėmesį į tai, ką mokate geriausiai – kurti.