Išeitinė išmoka išeinant iš darbo savo noru: kada ji priklauso ir ko tikėtis?

Darbo santykių pabaiga – neišvengiamas etapas daugelio žmonių karjeroje. Nesvarbu, ar sprendimą priimate patys, ar tai daro darbdavys, kyla daugybė klausimų. Vienas dažniausių ir jautriausių – ar man priklauso išeitinė išmoka? Ypač daug neaiškumų kyla tada, kai darbuotojas nusprendžia išeiti iš darbo savo noru. Ar tokiu atveju galima tikėtis papildomos finansinės kompensacijos? Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime situacijas, susijusias su išėjimu iš darbo savo noru ir išeitinėmis išmokomis pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą bei nusistovėjusią praktiką.

Iškart reikėtų pabrėžti svarbų niuansą: plačiai paplitusi nuomonė, kad bet kokiu atveju išeinant iš darbo priklauso išeitinė išmoka, yra klaidinga. Ypač tai pasakytina apie standartinį išėjimą iš darbo paties darbuotojo iniciatyva, kai nėra jokių specifinių, įstatyme numatytų priežasčių. Pažvelkime į viską išsamiau.

Kas yra išeitinė išmoka ir kada ji mokama bendraisiais atvejais?

Prieš gilinantis į išėjimo savo noru specifiką, verta suprasti, kas apskritai yra išeitinė išmoka. Tai – piniginė kompensacija, kurią darbdavys tam tikrais darbo sutarties nutraukimo atvejais privalo išmokėti atleidžiamam darbuotojui. Jos pagrindinis tikslas – sušvelninti darbuotojui finansines pasekmes, kylančias dėl darbo praradimo, suteikiant laiko ieškoti naujo darbo ar prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) aiškiai apibrėžia atvejus, kada išeitinė išmoka yra privaloma. Dažniausiai ji siejama su situacijomis, kai darbo sutartį inicijuoja nutraukti darbdavys arba kai tam yra objektyvios, nuo darbuotojo valios mažai priklausančios priežastys:

• Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 straipsnis): Tai apima tokias situacijas kaip darbuotojo atliekamos darbo funkcijos ar pareigybės naikinimas, ekonominės ar technologinės priežastys, struktūriniai pertvarkymai ir pan. Šiuo atveju išeitinės išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažo toje darbovietėje.
• Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia (DK 59 straipsnis): Darbdavys gali nutraukti sutartį ir be įstatyme nurodytų priežasčių (DK 57 str.), tačiau tokiu atveju privalo sumokėti gerokai didesnę – ne mažesnę kaip 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio išeitinę išmoką.
• Darbo sutarties nutraukimas dėl darbdavio bankroto ar likvidavimo.

Taip pat išeitinės išmokos klausimas gali būti sprendžiamas šalių susitarimu nutraukiant darbo sutartį (DK 54 straipsnis), tačiau čia jos dydis ir pats mokėjimo faktas priklauso nuo darbuotojo ir darbdavio derybų.

Išėjimas iš darbo savo noru: standartinė situacija

Pats populiariausias darbo sutarties nutraukimo būdas darbuotojo iniciatyva yra numatytas DK 55 straipsnyje – „Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių“. Ką tai reiškia praktikoje?

Jei nusprendėte pakeisti darbą, siekti naujų karjeros galimybių, persikelti gyventi kitur ar tiesiog pailsėti, ir jūsų sprendimo nelemia jokios išskirtinės, įstatyme įvardytos aplinkybės (apie jas – vėliau), tuomet taikoma būtent ši standartinė procedūra:

1. Pateikiate prašymą: Turite raštu pateikti darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį.
2. Įspėjimo terminas: Privalote įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų. Šis terminas gali būti trumpesnis, jei tam pritaria darbdavys arba jei tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. Per bandomąjį laikotarpį įspėjimo terminas yra 3 darbo dienos.
3. Atleidimo diena: Paskutinė darbo diena yra ta, kuri nurodyta jūsų prašyme (suėjus įspėjimo terminui) arba kita diena, dėl kurios susitarėte su darbdaviu.
4. Galutinis atsiskaitymas: Paskutinę darbo dieną darbdavys privalo su jumis visiškai atsiskaityti: išmokėti priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Svarbiausias akcentas: Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį (savo noru be svarbių priežasčių), darbdavys neprivalo mokėti išeitinės išmokos. Tai yra fundamentalus principas, kurį svarbu įsidėmėti. Jei tiesiog nusprendėte išeiti, nes radote geresnį pasiūlymą ar norite pokyčių, išeitinės išmokos pagal įstatymą negausite.

Išimtys: kada išeinant savo noru vis dėlto priklauso išeitinė išmoka?

Nors standartinis išėjimas savo noru nesuteikia teisės į išeitinę išmoką, Darbo kodeksas numato keletą svarbių išimčių. Tai situacijos, kai darbuotojas taip pat pats inicijuoja darbo sutarties nutraukimą, tačiau dėl priežasčių, kurias įstatymas laiko svarbiomis. Šios situacijos yra apibrėžtos DK 56 straipsnyje – „Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių“.

Jei darbuotojas nutraukia darbo sutartį dėl vienos iš žemiau išvardintų priežasčių, jis ne tik turi teisę tai padaryti per trumpesnį, 5 darbo dienų įspėjimo terminą, bet ir įgyja teisę į išeitinę išmoką.

Kokios tos svarbios priežastys?

• Liga ar neįgalumas: Jei darbuotojas suserga liga arba jam nustatomas neįgalumas, dėl kurių jis nebegali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Svarbu turėti oficialų medicininį dokumentą, patvirtinantį šią aplinkybę.
• Senatvės pensijos amžius: Jei darbuotojas darbo santykių metu sukanka įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgyja teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas tą darbdavį. Atkreipkite dėmesį, kad teisė atsiranda būtent sukakus amžiui ir įgijus teisę į pensiją dirbant konkrečioje darbovietėje, o ne tiesiog esant pensinio amžiaus.
• Šeimos nario slauga: Jei darbuotojas turi slaugyti šeimos narį (sutuoktinį, tėvus, vaikus, įtėvius, įvaikius) ar asmenį, su kuriuo kartu gyvena, ir kuriam pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą reikalinga nuolatinė slauga.
• Prastova: Jei darbuotojui ne dėl jo kaltės prastova tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jei per paskutinius 12 mėnesių ji sudaro daugiau kaip 45 dienas. Prastova turi būti oficialiai įforminta darbdavio.
• Nesumokėtas darbo užmokestis: Jei darbdavys du mėnesius iš eilės ar ilgiau nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio arba moka tik dalį jo.
• Darbdavio įsipareigojimų nevykdymas: Jei darbdavys nevykdo kitų įsipareigojimų, nustatytų darbo teisės normose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, arba pažeidžia darbuotojo teises. Tai gali apimti netinkamas darbo sąlygas, mobingą, diskriminaciją ir pan., tačiau tokius faktus darbuotojui gali tekti įrodinėti.
• Ne visas darbo laikas: Jeigu darbuotojas pagal terminuotą darbo sutartį dirba ne visą darbo laiką ir sutarties terminas ilgesnis nei vieneri metai. Ši nuostata taikoma rečiau.

Kaip įrodyti svarbią priežastį? Labai svarbu ne tik žinoti šias priežastis, bet ir pasirūpinti jų įrodymais. Priklausomai nuo situacijos, tai gali būti: gydytojo pažyma, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) sprendimas, dokumentai apie pensijos amžiaus sukakimą ir teisės į pensiją įgijimą, dokumentai apie prastovos paskelbimą, darbo užmokesčio lapeliai ar banko išrašai, rodantys neišmokėtą atlyginimą, oficialūs skundai ar aktai dėl darbdavio pažeidimų.

Pateikiant prašymą nutraukti darbo sutartį dėl svarbios priežasties, būtina aiškiai nurodyti konkrečią priežastį pagal DK 56 str. ir, jei įmanoma, pridėti patvirtinančius dokumentus arba nurodyti, kad jie bus pateikti.

Kokia išeitinė išmoka priklauso? Nutraukus darbo sutartį DK 56 straipsnyje numatytais pagrindais (dėl svarbių priežasčių), darbuotojui išmokamos dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių (VDU) dydžio išeitinė išmoka. Jeigu darbo santykiai tęsėsi trumpiau negu vienerius metus – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio išeitinė išmoka.

Išeitinės išmokos dydžio apskaičiavimas

Kai išeitinė išmoka priklauso (ar tai būtų atleidimas darbdavio iniciatyva, ar darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių), jos dydis skaičiuojamas remiantis darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU). VDU apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Vyriausybės nutarimas.

Supaprastintai tariant, VDU apskaičiuojamas imant darbuotojo uždarbį per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (arba nuo kurio) skaičiuojama išmoka. Į šį uždarbį įtraukiamas pagrindinis atlyginimas, priedai, premijos ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Gauta suma dalinama iš tų 3 mėnesių darbo dienų (arba valandų) skaičiaus pagal darbuotojo grafiką. Taip gaunamas vidutinis dienos (arba valandos) darbo užmokestis, kuris vėliau dauginamas iš vidutinio darbo dienų (arba valandų) skaičiaus per mėnesį, kad būtų gautas mėnesio VDU.

Pavyzdžiui, jei jūsų vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra 1500 Eur ir jūs išeinate iš darbo savo noru dėl svarbios priežasties (pvz., sukakus pensiniam amžiui) ir toje įmonėje dirbote ilgiau nei metus, jums priklausytų 2 * 1500 Eur = 3000 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka.

Svarbu žinoti, kad nuo išeitinės išmokos, kaip ir nuo darbo užmokesčio, yra skaičiuojami mokesčiai (Gyventojų pajamų mokestis – GPM, Sodros įmokos), todėl reali į rankas gaunama suma bus mažesnė.

Ar gali būti išimčių kolektyvinėse ar darbo sutartyse?

Nors įstatymas aiškiai apibrėžia privalomus išeitinių išmokų atvejus, kartais palankesnės sąlygos darbuotojui gali būti numatytos kolektyvinėje sutartyje (jei tokia įmonėje yra sudaryta) arba individualioje darbo sutartyje.

Teoriškai, kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti susitarta, kad išeitinė išmoka mokama ir tais atvejais, kai pagal DK ji nepriklausytų, pavyzdžiui, net ir nutraukiant sutartį darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Tačiau praktikoje tokie susitarimai yra labai reti, ypač kalbant apie standartinį išėjimą savo noru. Vis dėlto, visada verta atidžiai perskaityti savo darbo sutartį ir pasidomėti, ar darbovietėje galioja kolektyvinė sutartis ir kokios jos nuostatos.

Taip pat svarbu prisiminti galimybę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (DK 54 str.). Šiuo atveju dėl visų sąlygų, įskaitant ir išeitinės išmokos dydį (arba jos nemokėjimą), darbdavys ir darbuotojas tariasi laisvai. Jei darbuotojas išeina savo noru, bet darbdavys yra suinteresuotas greitesniu ar sklandesniu išėjimu, kartais galima susitarti dėl tam tikros kompensacijos būtent šiuo būdu.

Ką daryti, jei kyla ginčas dėl išeitinės išmokos?

Jei manote, kad jums priklauso išeitinė išmoka (pvz., išeinate dėl svarbios priežasties), o darbdavys nesutinka jos mokėti ar siūlo mažesnę sumą, nei numato įstatymas, turite keletą galimybių ginti savo teises:

1. Kalbėtis su darbdaviu: Pirmiausia pabandykite taikiai išsiaiškinti situaciją su darbdaviu, pateikdami savo argumentus ir įrodymus (pvz., medicininę pažymą, prašymą su nurodyta svarbia priežastimi).
2. Kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją (VDI): VDI teikia konsultacijas darbo teisės klausimais ir gali padėti įvertinti situaciją. Nors VDI tiesiogiai neišieško išmokų, jos specialistų konsultacija gali būti naudinga.
3. Kreiptis į Darbo ginčų komisiją (DGK): Tai privaloma ikiteisminė institucija, nagrinėjanti individualius darbo ginčus. Prašymą DGK reikia pateikti per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojote ar turėjote sužinoti apie savo teisių pažeidimą (pvz., nuo galutinio atsiskaitymo dienos, kai nebuvo išmokėta išeitinė išmoka). DGK sprendimai yra privalomi vykdyti.
4. Kreiptis į teismą: Jei nesutinkate su DGK sprendimu, per mėnesį galite kreiptis į teismą.

Apibendrinimas: svarbiausi dalykai, kuriuos reikia prisiminti

Išėjimas iš darbo savo noru ir išeitinė išmoka – tema, reikalaujanti aiškumo. Apibendrinant svarbiausius aspektus:

• Standartinis išėjimas savo noru (DK 55 str.): Jei išeinate iš darbo be specifinių, įstatyme numatytų svarbių priežasčių, išeitinė išmoka pagal įstatymą jums nepriklauso. Gausite tik galutinį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
• Išėjimas savo noru dėl svarbių priežasčių (DK 56 str.): Jei darbo sutartį nutraukiate dėl įstatyme aiškiai įvardintų svarbių priežasčių (liga/neįgalumas, pensija, šeimos nario slauga, prastova, neišmokėtas atlyginimas, darbdavio pareigų nevykdymas), turite teisę į 2 VDU (dirbus virš metų) arba 1 VDU (dirbus mažiau nei metus) dydžio išeitinę išmoką. Būtina turėti įrodymus ir nurodyti priežastį prašyme. Įspėjimo terminas – 5 darbo dienos.
• Kiti atvejai: Išeitinė išmoka privaloma atleidžiant darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, darbdavio valia, dėl bankroto.
• Sutartys: Nors reta, palankesnės sąlygos gali būti numatytos darbo ar kolektyvinėje sutartyje. Taip pat dėl išmokos galima tartis nutraukiant sutartį šalių susitarimu.
• Ginčai: Kilus nesutarimams, pagalbos galima ieškoti VDI, o ginčus spręsti Darbo ginčų komisijoje.

Žinoti savo teises ir pareigas yra labai svarbu kiekviename darbo santykių etape, įskaitant ir jų pabaigą. Tikimės, kad šis straipsnis padėjo geriau suprasti, kada galite tikėtis išeitinės išmokos, nusprendę palikti darbą savo noru, ir kaip elgtis skirtingose situacijose.