Kai kalbame apie valstybės saugumą ir teisingumą, dažniausiai įsivaizduojame policijos pareigūnus gatvėse arba teisėjus su mantijomis teismo salėse. Tačiau egzistuoja milžiniška, dažnai visuomenės akims nematoma struktūra, kuri pradeda veikti tada, kai teismo plaktukas jau būna nusileidęs. Tai – bausmių vykdymo sistema. Ilgą laiką Lietuvoje ši sistema buvo žinoma kaip Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nors pavadinimai ir struktūros keičiasi, šios institucijos svarba valstybės funkcionavimui išlieka kritinė.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip veikia Lietuvos bausmių vykdymo mechanizmas, kodėl Kalėjimų departamentas tapo reformų taikiniu, su kokiais iššūkiais susiduria pareigūnai bei nuteistieji, ir kokia ateitis laukia šios uždaros sistemos.
Nuo sovietinio palikimo iki vakarietiškų standartų
Kad suprastume dabartinę situaciją, būtina žvilgtelėti į praeitį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kalėjimų departamentas paveldėjo itin sunkią naštą – sovietinę lagerių sistemą. Tai buvo ne tiesiog pastatai, tai buvo visa filosofija, paremta kolektyviniu kalinimu, žmogaus orumo žlugdymu ir sukarinta priežiūra, kurioje apie resocializaciją (grįžimą į visuomenę) buvo kalbama tik lozungais.
Didžiuliai nuteistųjų būriai (kartais po 100 žmonių vienoje patalpoje), vadinamoji „zonų“ subkultūra, kasto ir kriminalinės tradicijos buvo giliai įsišaknijusios. Kalėjimų departamentas dešimtmečius kovojo su šiuo palikimu. Lukiškių kalėjimas Vilniaus centre ilgą laiką buvo šios senosios sistemos simbolis – niūrus, perpildytas ir neatitinkantis jokių modernių žmogaus teisių standartų. Jo uždarymas tapo simboliniu lūžio tašku, žyminčiu perėjimą į naują etapą.
Struktūrinė reforma: kodėl neliko „departamento“?
Vienas svarbiausių įvykių Lietuvos bausmių vykdymo sistemos istorijoje įvyko 2023 metų sausio 1 dieną. Iki tol egzistavęs Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios atskiros įkalinimo įstaigos (pavyzdžiui, Pravieniškių pataisos namai, Alytaus pataisos namai ir kt.) buvo sujungtos į vieną juridinį vienetą – Lietuvos kalėjimų tarnybą.
Kodėl tai svarbu? Iki reformos kiekviena įkalinimo įstaiga veikė kaip atskira kunigaikštystė su savo buhalterija, viešaisiais pirkimais ir, deja, neretai skirtingomis taisyklėmis bei „tradicijomis“. Centralizacija leido:
- Suvienodinti praktiką: Bausmės atlikimo sąlygos tapo vienodesnės visoje šalyje, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste nuteistasis kali.
- Efektyviau valdyti resursus: Bendri viešieji pirkimai leidžia sutaupyti lėšų, kurios gali būti nukreipiamos pareigūnų atlyginimams ar infrastruktūros gerinimui.
- Rotacija ir skaidrumas: Lengviau perkelti pareigūnus, mažinant korupcijos riziką ir nepotizmą, kuris buvo opesnis mažesnėse, autonomiškose įstaigose.
Nors visuomenėje ir paieškos sistemose terminas „kalejimu departamentas“ vis dar yra gajus ir plačiai vartojamas, teisiškai ir funkciškai mes kalbame apie modernizuotą tarnybą, kuri siekia atsikratyti biurokratinio „departamento“ šleifo.
Bausmių vykdymo sistemos uždaviniai
Klaidinga manyti, kad pagrindinė šios sistemos funkcija yra tik saugoti, kad nuteistieji nepabėgtų. Tai – tik ledkalnio viršūnė. Šiuolaikinė bausmių vykdymo politika remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais:
1. Izoliacija ir saugumas
Tai – bazinė funkcija. Visuomenė turi būti apsaugota nuo pavojingų asmenų. Tam naudojamos modernios inžinerinės priemonės, vaizdo stebėjimo sistemos ir, žinoma, pareigūnų darbas. Saugumo užtikrinimas apima ne tik tvoras, bet ir kovą su draudžiamų daiktų (narkotikų, mobiliųjų telefonų) patekimu į įstaigas. Tai nuolatinė kova, kurioje pasitelkiami dronų gaudyklės, rentgeno aparatai ir tarnybiniai šunys.
2. Resocializacija ir integracija
Tai yra sudėtingiausia dalis. Kaip žmogų, kuris padarė nusikaltimą, paversti pilnaverčiu visuomenės nariu? Čia įsijungia psichologai, socialiniai darbuotojai ir užimtumo specialistai. Programos apima:
- Profesinį mokymą: Nuteistieji mokomi amatų – nuo staliaus iki virėjo, kad išėję į laisvę turėtų legalaus pragyvenimo šaltinį.
- Elgesio korekcijos programas: Darbas su priklausomybėmis, pykčio valdymu ir socialinių įgūdžių ugdymu.
- Pusiaukelės namus: Tai atviro tipo įstaigos, kur nuteistieji gyvena laisvesniu režimu, patys gaminasi maistą, dirba laisvėje, tačiau yra prižiūrimi. Tai tarpinė stotelė tarp kalėjimo kameros ir visiško laisvės.
3. Probacija – laisvė su priežiūra
Didelė dalis nuteistųjų bausmę atlieka ne už grotų, o prižiūrimi probacijos tarnybos. Tai apima elektroninį stebėjimą (apykojes), nuolatinį registravimąsi ir įpareigojimų vykdymą (pvz., nevartoti alkoholio, dirbti). Probacija yra pigesnė valstybei ir dažnai efektyvesnė, nes žmogus neatitrūksta nuo šeimos ir darbo rinkos.
Pareigūno kasdienybė: ne tik raktų nešiojimas
Kalbėdami apie Kalėjimų departamentą (ar dabartinę tarnybą), negalime pamiršti žmonių, kurie ten dirba. Pataisos pareigūno profesija Lietuvoje vis dar susiduria su didžiuliais iššūkiais. Tai darbas padidintos rizikos zonoje, nuolatinis psichologinis spaudimas ir vis dar nepakankamai konkurencingas atlyginimas, lyginant su kitomis statutinėmis tarnybomis.
Pareigūnai turi būti ne tik sargybiniais, bet ir psichologais. Jie kasdien bendrauja su žmonėmis, kurie yra pikti, nusivylę, dažnai turintys psichikos sutrikimų ar priklausomybių. Gebėjimas deeskaluoti konfliktus, pastebėti kylančią įtampą ir užkirsti kelią smurtui yra gyvybiškai svarbus.
Vienas iš didžiausių iššūkių personalui – subkultūros įtaka. Nors „paniatkės“ (kriminalinės taisyklės) pamažu nyksta, jos vis dar gajos didžiuosiuose pataisos namuose. Pareigūnai turi laviruoti tarp griežtų įstatymų ir realybės, kurioje nuteistieji bando primesti savo tvarką.
Žmogaus teisės ir tarptautinė kritika
Lietuva ne kartą buvo linksniuojama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) dėl kalinimo sąlygų. Buvęs Kalėjimų departamentas turėjo spręsti sistemines problemas:
- Perpildymas: Ilgą laiką kamerose vienam žmogui teko mažiau nei nustatyti 3-4 kvadratiniai metrai.
- Privatumo trūkumas: Sanitariniai mazgai be pertvarų, atviros dušinės – tai buvo kasdienybė, kuri žemino žmogaus orumą.
- Sveikatos apsauga: Prieiga prie kokybiškos medicinos pagalbos įkalinimo įstaigose dažnai vėluodavo.
Pastaraisiais metais situacija keičiasi. Statomos naujos, kamerinio tipo įstaigos (pvz., Šiauliuose), renovuojami seni korpusai. Kamerinio tipo patalpos yra esminis pokytis – jos leidžia atskirti nuteistuosius, mažina kriminalinės subkultūros įtaką ir užtikrina didesnį saugumą bei privatumą. Tačiau teisminiai procesai dėl netinkamų sąlygų vis dar kainuoja valstybei šimtus tūkstančių eurų kompensacijų pavidalu.
Technologijų vaidmuo ir „katės ir pelės“ žaidimas
Šiuolaikinis kalėjimas – tai ir technologijų kovos laukas. Nuteistieji (ir jų bendrininkai laisvėje) tampa vis išradingesni, bandydami įsinešti draudžiamus daiktus. Mobiliųjų telefonų patekimas į įkalinimo įstaigas yra viena opiausių problemų. Telefonas kalėjime – tai ne tik ryšys su artimaisiais, bet ir galimybė daryti naujus nusikaltimus (telefoniniai sukčiai), spausti liudininkus ar organizuoti narkotikų prekybą.
Kalėjimų departamentas (Tarnyba) investuoja į:
- Ryšio blokavimo sistemas: Tačiau technologijos sparčiai sensta, o 5G ryšio atsiradimas kelia naujus iššūkius blokavimo įrangai.
- Antidroninę įrangą: Dronai tapo populiariausiu būdu pernešti narkotikus ir telefonus per tvoras.
- Biometrinę kontrolę: Siekiant tiksliai identifikuoti asmenis ir kontroliuoti jų judėjimą įstaigos viduje.
Norvegijos parama ir gerosios praktikos
Didelį postūmį Lietuvos bausmių vykdymo sistemai suteikė Norvegijos finansinis mechanizmas. Tai ne tik pinigai pastatų remontui. Tai – filosofijos importas. Norvegijos bausmių vykdymo modelis laikomas vienu humaniškiausių ir efektyviausių pasaulyje (recidyvo rodikliai ten vieni mažiausių).
Lietuvoje, bendradarbiaujant su norvegais, buvo įkurtas Mokymo centras, kuriame pareigūnai mokomi ne tik fizinės prievartos veiksmų, bet ir dinaminio saugumo. Dinaminis saugumas remiasi idėja, kad geriausias saugumas užtikrinamas per bendravimą su nuteistuoju, jo pažinimą ir pasitikėjimo kūrimą, o ne tik per grotas ir spynas.
Visuomenės požiūris: kodėl mums tai turi rūpėti?
Dažnas pilietis mano, kad kalėjimų finansavimas yra pinigų švaistymas. „Tegul jie ten sėdi duonai ir vandeniui“, – dažnai girdima frazė interneto komentaruose. Tačiau toks požiūris yra trumparegiškas.
Beveik visi nuteistieji (išskyrus nuteistuosius iki gyvos galvos, nors ir jų statusas kinta) anksčiau ar vėliau sugrįžta į visuomenę. Kokie jie sugrįš – pikti, praradę socialinius įgūdžius ir išmokę naujų nusikaltimų „akademijoje“, ar pasirengę dirbti ir gyventi legaliai – priklauso būtent nuo to, kaip veikia bausmių vykdymo sistema.
Investicija į kalėjimų sistemą, o tiksliau – į resocializaciją, yra investicija į visuomenės saugumą. Kiekvienas sėkmingai resocializuotas asmuo reiškia mažiau apvogtų butų, mažiau užpultų žmonių ir daugiau mokesčių mokėtojų.
Ateities vizija
Kokia ateitis laukia Lietuvos kalėjimų sistemos? Kryptis aiški – mažiau įkalinimo, daugiau probacijos ir alternatyvių bausmių. Brangu ir neefektyvu laikyti žmogų uždarytą už smulkius nusikaltimus. Ateities sistema orientuojasi į individualizuotą bausmės vykdymą.
Taip pat laukia tolesnė infrastruktūros modernizacija. Senieji bendrabučio tipo pataisos namai turi išnykti, užleisdami vietą moderniems kompleksams, kuriuose pareigūnai dirba saugiai, o nuteistieji turi sąlygas taisytis. Skaitmenizacija taip pat skverbsis giliau – nuo elektroninių parduotuvių nuteistiesiems iki vaizdo pasimatymų su artimaisiais, kas padeda išlaikyti socialinius ryšius.
Išvados
Buvęs Kalėjimų departamentas, dabar tapęs Lietuvos kalėjimų tarnyba, yra sudėtingame transformacijos kelyje. Tai institucija, kuri balansuoja tarp griežtos kontrolės ir humaniškumo, tarp visuomenės noro nubausti ir būtinybės pataisyti. Nors problemų – nuo personalo trūkumo iki įsišaknijusių subkultūrų – vis dar gausu, kryptis link vakarietiškų standartų yra akivaizdi. Suprasti šią sistemą yra svarbu, nes ji atspindi ne tik tai, kaip mes baudžiame, bet ir tai, kaip mes, kaip valstybė, tikime žmogaus galimybe keistis.