Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos viešojoje erdvėje gynybos temos iš specinių diskusijų persikėlė į kiekvieno piliečio virtuvę. Geopolitiniai sukrėtimai Rytuose ne tik perbraižė žemėlapius, bet ir fundamentaliai pakeitė požiūrį į tai, kas yra valstybės saugumas. Lietuvos ginkluotosios pajėgos šiandien nebėra tik paradas Gedimino prospekte ar simbolinis dalyvavimas tarptautinėse misijose. Tai – sudėtingas, sparčiai modernizuojamas organizmas, kuris pereina nuo „ekspedicinės“ kariuomenės modelio prie totalinės teritorinės gynybos koncepcijos. Šiame straipsnyje gilinamės į esminius pokyčius, technologinį šuolį ir tai, kaip keičiasi paties kario bei piliečio vaidmuo modernioje gynybos sistemoje.
Struktūrinė evoliucija: Nuo brigadų link divizijos
Ilgą laiką Lietuvos kariuomenės stuburą sudarė atskiri batalionai ir vėliau – brigados. Tačiau pasikeitusi grėsmių dinamika diktuoja naujus poreikius. Vienas ambicingiausių pastarųjų metų tikslų – nacionalinės divizijos suformavimas. Tai nėra tik biurokratinis pavadinimo keitimas; tai esminis karinės galios kokybinis šuolis.
Divizija – tai karinis vienetas, gebantis veikti savarankiškai, turintis savo artileriją, oro gynybą, inžinerinius ir logistinius pajėgumus. Iki šiol Lietuva operavo brigadų lygmenyje („Geležinis Vilkas“ ir „Žemaitija“), kurios veikė efektyviai, tačiau didelio masto konflikto atveju joms trūktų „svorio“ ir sinchronizacijos. Nacionalinės divizijos sukūrimas reiškia, kad Lietuva galės integruoti sunkiąją ginkluotę, pavyzdžiui, tankus, ir koordinuoti didelio masto manevrus kartu su NATO sąjungininkais.
Šis pokytis reikalauja ne tik technikos, bet ir didžiulių investicijų į vadovavimo ir valdymo (C2) sistemas. Karininkų rengimas taip pat kinta – reikia daugiau specialistų, gebančių planuoti operacijas nebe bataliono, o divizijos lygmeniu, kur judėjimas, ugnies parama ir logistika yra nepalyginamai sudėtingesni.
Technologinis proveržis: Ne tik „Geležis“, bet ir „Protas“
Modernizacija dažnai klaidingai suprantama tik kaip naujų ginklų pirkimas. Nors pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“ ar savaeigės haubicos „PzH 2000“ yra matomiausia dalis, tikroji revoliucija vyksta taikinių aptikimo ir duomenų valdymo srityse.
Ugnies galia ir atgrasymas
Lietuvos sprendimas įsigyti HIMARS (High Mobility Artillery Rocket System) sistemas yra žaidimo taisykles keičiantis veiksnys. Tai pereinamasis etapas nuo gynybinio mąstymo „stabdykime priešą prie sienos“ prie „veikime priešo gilumoje“. HIMARS leidžia atakuoti strateginius taikinius – vadavietes, logistikos centrus, kuro saugyklas – esančius už dešimčių ar net šimtų kilometrų. Tai sukuria vadinamąjį A2/AD (Anti-Access/Area Denial) efektą, kai priešas negali saugiai telkti pajėgų net savo teritorijoje.
Oro gynyba – Achilo kulnas tampa skydu
Ilgus metus oro gynyba buvo viena jautriausių Baltijos šalių saugumo spragų. NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų įsigijimas ir tolesnis jų vystymas yra kritiškai svarbus. Tačiau moderniame kare vien raketų neužtenka. Būtina integruota oro ir priešraketinė gynyba (IAMD), kuri apjungia radarus, sensorius ir įvairaus nuotolio ginkluotę į vieną tinklą. Tai leidžia „matyti” dangų realiuoju laiku ir reaguoti į grėsmes, ar tai būtų balistinė raketa, ar žemai skrendantis dronas.
Dronų ir antidronų era
Karas Ukrainoje parodė, kad bepiločiai orlaiviai (UAV) yra ne ateitis, o dabartis. Lietuvos kariuomenė sparčiai adaptuojasi, integruodama ne tik žvalgybinius dronus, bet ir kovinius bepiločius, vadinamuosius „kamikadzes“. Dar svarbiau – vystomi antidroniniai pajėgumai. Elektroninė kova (EW) tampa neatsiejama pėstininkų skyriaus dalimi. Gebėjimas nuslopinti priešo ryšius arba perimti jo dronų valdymą tampa lygiai toks pat svarbus, kaip ir taiklus šūvis iš automato.
Žmogiškasis faktorius: Šauktiniai, profesionalai ir rezervas
Jokia technologija neveiks be motyvuoto ir paruošto kario. Lietuva pasirinko mišrų kariuomenės modelį, kuris derina profesinės karo tarnybos karius su nuolatine privalomąja pradine karo tarnyba (NPPKT). Šis modelis pasiteisino ne tik kaip būdas užpildyti dalinius, bet ir kaip priemonė stiprinti ryšį tarp visuomenės ir kariuomenės.
Visgi, diskusijos dėl visuotinio šaukimo netyla. Argumentai „už“ remiasi ne tik personalo skaičiaus didinimu, bet ir pilietinio atsparumo ugdymu. Visuotinis šaukimas sukurtų didžiulį aktyvųjį rezervą – žmones, kurie turi bazinius karinius įgūdžius ir krizės atveju žino, kur eiti ir ką daryti. Tai keičia potencialaus agresoriaus kalkuliacijas: užimti teritoriją yra viena, bet kontroliuoti teritoriją, kurioje didelė dalis gyventojų moka naudotis ginklais ir sprogmenimis, yra visai kas kita.
Kariuomenė taip pat susiduria su iššūkiais išlaikant profesionalus. Konkurencija su privačiu sektoriumi dėl IT specialistų, inžinierių ir logistų yra didžiulė. Todėl kariuomenė priversta modernizuoti ne tik ginkluotę, bet ir personalo valdymo politiką, siūlydama ne tik patriotizmu grįstą motyvaciją, bet ir konkurencingas socialines garantijas bei karjeros galimybes.
NATO integracija: Vokietijos brigados veiksnys
Vienas reikšmingiausių įvykių Lietuvos saugumo istorijoje – Vokietijos įsipareigojimas nuolatiniam dislokavimui Lietuvoje suformuoti sunkiąją brigadą. Tai keičia visą NATO rytinio flango gynybos logiką. Anksčiau galiojo „atgrasymo per nubaudimą“ (deterrence by punishment) strategija – jei mus užpuls, NATO atvyks ir išvaduos. Dabar pereinama prie „atgrasymo per paneigimą“ (deterrence by denial) – NATO pajėgos bus čia iš karto, kad neleistų užimti nė metro teritorijos.
Vokietijos brigados atsiradimas reikalauja milžiniškų namų darbų iš Lietuvos pusės. Rūdninkų poligono infrastruktūros vystymas, kareivinių statyba, logistinių grandinių užtikrinimas – tai milijardiniai projektai. Tačiau šios investicijos atsiperka ne tik saugumu. Tai signalas investuotojams, kad regionas yra stabilus ir saugus.
Be Vokietijos, kritiškai svarbus išlieka JAV rotacinių pajėgų buvimas. Amerikiečių batalionas su „Abrams“ tankais ir „Bradley“ kovos mašinomis yra ne tik karinė galia, bet ir tiesioginis JAV politinis įsipareigojimas regiono saugumui.
Visuotinė gynyba ir Komendantūros
Karas nėra vien kariškių reikalas. Ukrainos pamokos parodė, kad valstybės išlikimas priklauso nuo visos visuomenės įsitraukimo. Lietuvoje atgimsta komendantūrų sistema. Karo padėties atveju, komendantūros taptų jungiamąja grandimi tarp ginkluotųjų pajėgų ir civilinės administracijos bei piliečių.
Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS)
LŠS vaidmuo transformuojasi iš patriotinės organizacijos į realų, kovinį pajėgumą. Komendantiniai šauliai rengiami saugoti strateginius objektus, kovoti su diversinėmis grupėmis, užtikrinti viešąją tvarką užnugaryje. Tai leidžia reguliariąjai kariuomenei koncentruotis į tiesioginius kovos veiksmus fronto linijoje, žinant, kad užnugaris yra saugus.
Pilietinis pasipriešinimas
Visuotinės gynybos plane numatytas ir beginklis pilietinis pasipriešinimas. Tai apima informacines operacijas, kibernetinį saugumą, logistinę paramą ir net sabotažą okupuotose teritorijose. Šiuolaikinės ginkluotosios pajėgos supranta, kad informacinė erdvė yra toks pat mūšio laukas kaip ir sausuma ar oras. Todėl Strateginės komunikacijos departamentas (StratCom) dirba 24/7 režimu, analizuodamas ir neutralizuodamas priešišką propagandą bei dezinformaciją.
Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP): Nematomas kalavijas
Atskiro paminėjimo nusipelno Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos. Tai elitas, kurio veikla dažniausiai lieka įslaptinta, tačiau jų indėlis į atgrasymą yra neproporcingai didelis jų skaičiui. „Aitvaras“ ir kiti SOP padaliniai yra užsitarnavę nepriekaištingą reputaciją NATO bendruomenėje dar nuo misijų Afganistane laikų.
Modernaus konflikto, ypač hibridinio karo, sąlygomis SOP yra pirmasis atsakas. Jie geba veikti „pilkojoje zonoje“, identifikuoti „žaliuosius žmogeliukus“ ir neutralizuoti grėsmes dar prieš prasidedant atviram konfliktui. Jų lankstumas, greitis ir gebėjimas veikti autonomiškai mažomis grupėmis yra kritinis veiksnys asimetrinėje kovoje prieš didesnį priešininką.
Kibernetinė erdvė ir gynyba
Ginkluotosios pajėgos šiandien neįsivaizduojamos be kibernetinės gynybos komponento. Priešas gali bandyti paralyžiuoti valstybę ne tik bombomis, bet ir išjungdamas elektros tinklus, sutrikdydamas bankų veiklą ar perimdamas ryšių sistemas. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) ir kariuomenės kibernetinės gynybos padaliniai veikia išvien, kad užtikrintų kritinės infrastruktūros apsaugą.
Lietuva šioje srityje yra viena iš lyderių regione, vadovaudama ES greitojo reagavimo kibernetinėms pajėgoms. Tai rodo, kad mūsų kariuomenė ne tik perka geležį, bet ir investuoja į intelektualinį potencialą, kuris ateities karuose bus lemiamas.
Logistika ir infrastruktūra: Karo kraujotaka
Dažnai sakoma, kad mėgėjai kalba apie taktiką, o profesionalai – apie logistiką. Lietuvos kariuomenės plėtra atvėrė opią problemą – logistinį aprūpinimą. Didėjant technikos parkui, auga kuro, amunicijos ir atsarginių dalių poreikis. Vystoma „Military Mobility“ (karinio mobilumo) iniciatyva, kurios tikslas – pritaikyti kelius, tiltus ir geležinkelius sunkiosios karinės technikos judėjimui.
Tai apima ir „Rail Baltica“ projektą, kuris turi strateginę karinę reikšmę. Gebėjimas greitai perdislokuoti sąjungininkų pajėgas iš Vakarų Europos į Lietuvą gali būti lemiamas veiksnys krizės pradžioje. Todėl kariuomenės logistikos valdyba glaudžiai bendradarbiauja su civilinėmis transporto institucijomis.
Ateities perspektyvos: Koks bus Lietuvos karys 2030-aisiais?
Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenė taps dar labiau technologizuota. Dirbtinis intelektas (DI) mūšio lauke padės greičiau apdoroti žvalgybinę informaciją ir priimti sprendimus. Robotizuotos sistemos (UGV) perims pavojingiausias užduotis – minų paiešką, sužeistųjų evakuaciją ar amunicijos pristatymą į priešakines linijas.
Tačiau technologijos nepakeis kario dvasios. Lietuvos kariuomenės stiprybė visada buvo ir bus motyvacija ginti savo namus. Istorinė atmintis apie partizaninį karą ir kovas už nepriklausomybę yra tas nematomas, bet galingas ginklas, kurio negalima nusipirkti jokiame aukcione.
Apibendrinant, Lietuvos ginkluotosios pajėgos išgyvena istorinį virsmą. Nuo mažos, ribotų galimybių kariuomenės, mes tampame modernia, sunkiai ginkluota ir, svarbiausia, giliai integruota į galingiausią pasaulyje gynybinį aljansą jėga. Tai kainuoja brangiai – tiek finansine, tiek žmogiškųjų išteklių prasme. Tačiau laisvės kaina visada yra mažesnė nei okupacijos kaina. Šiandieninė Lietuvos kariuomenė siunčia aiškią žinutę: mes esame pasirengę ne tik priešintis, bet ir nugalėti.
- Svarbiausi modernizacijos akcentai: HIMARS, Vilkas IFV, NASAMS, Ceasar, PzH 2000.
- Struktūriniai pokyčiai: Nacionalinės divizijos kūrimas iki 2030 m.
- Sąjungininkų rolė: Nuolatinė Vokietijos brigada ir JAV rotacinės pajėgos.
- Visuomenės įsitraukimas: Komendantūrų tinklo atkūrimas ir LŠS stiprinimas.
Kiekvienas įsigytas šautuvas, kiekvienas apmokytas rezervistas ir kiekvienas pastatytas angaras yra plyta į mūsų valstybės saugumo sieną. Ir nors ginkluotosios pajėgos yra tos sienos smaigalys, jos pamatas išlieka vieninga ir pasiryžusi gintis pilietinė visuomenė.