Kas ketverius metus Lietuvą užvaldo savotiška karštinė. Gatvėse atsiranda plakatai su plačiomis šypsenomis, pašto dėžutes užkemša lankstinukai su pažadais apie šviesesnį rytojų, o televizijos eterį okupuoja debatai. Seimo rinkimai – tai ne tik demokratijos šventė, kaip dažnai mėgstama sakyti vadovėliuose. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis politinės inžinerijos procesas, kurio metu nusprendžiama, kokia kryptimi valstybė judės artimiausią kadenciją. Nors atrodo, kad viskas paprasta – ateini, pažymi, įmeti biuletenį – už šio veiksmo slypi sudėtinga matematinė ir teisinė sistema, lemianti, kas iš tiesų priims įstatymus Gedimino prospekte.
Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik tai, kas parašyta įstatymuose, bet ir tai, kas dažnai lieka „tarp eilučių“: kaip veikia mandatų dalybos, kodėl vieno balso svoris gali skirtis ir kokios strategijos imasi partijos, siekdamos užsitikrinti daugumą.
Mišrios sistemos architektūra: unikalus lietuviškas modelis
Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, taikančių mišrią rinkimų sistemą. Tai savotiškas kompromisas tarp proporcinio atstovavimo (kai balsuojama už partijas) ir mažoritarinės sistemos (kai renkama asmenybė). Seimą sudaro 141 narys, tačiau keliai į šią instituciją yra du, ir jie iš esmės skiriasi.
70 mandatų: Partijų sąrašų matematika
Daugiamandatėje apygardoje renkama 70 Seimo narių. Čia rinkėjas balsuoja už politinės partijos ar koalicijos idėjas, programą ir komandą. Tačiau čia slypi vienas įdomiausių Lietuvos rinkimų sistemos elementų – pirmumo balsai (reitingavimas).
Daugelyje šalių partijų sąrašai yra „užrakinti“ – partijos vadovybė nusprendžia, kas bus sąrašo viršuje, ir rinkėjas negali to pakeisti. Lietuvoje rinkėjas turi galią koreguoti sąrašą. Kiekvienas balsuojantysis turi teisę reitinguoti penkis kandidatus. Tai sukuria vidinę konkurenciją pačiose partijose. Dažnai nutinka taip, kad kandidatas, įrašytas 30-uoju numeriu, dėl didelio rinkėjų palaikymo pakyla į pirmąjį dešimtuką ir patenka į Seimą, o partijos elito atstovas, buvęs aukštai sąraše, lieka „už brūkšnio“.
Ši sistema verčia politikus dirbti ne tik partijos labui, bet ir dėl asmeninio žinomumo. Tai dviejų ašmenų kalavijas: viena vertus, tai skatina aktyvumą, kita vertus – gali skatinti populizmą, kai siekiama asmeninio populiarumo bendros partinės drausmės sąskaita.
71 mandatas: Vienmandačių apygardų mūšiai
Likęs 71 Seimo narys išrenkamas vienmandatėse apygardose. Čia Lietuva padalinta į 71 teritorinį vienetą, ir kiekvienas iš jų į parlamentą deleguoja po vieną atstovą. Ši sistemos dalis užtikrina, kad regionai turėtų savo tiesioginį atstovą. Rinkėjas čia balsuoja už konkretų žmogų, nebūtinai susiedamas jį su partija.
Vienmandatėse apygardose dažniausiai prireikia dviejų turų. Kad kandidatas būtų išrinktas pirmajame ture, jis turi surinkti daugiau nei 50 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų (esant tam tikram aktyvumui). Tai nutinka retai, dažniausiai tik pačių populiariausių lyderių atveju. Todėl po dviejų savaičių vyksta antrasis turas, kuriame susikauna du daugiausiai balsų surinkę kandidatai.
Antrasis turas pasižymi specifine dinamika – „balsavimu prieš“. Dažnai rinkėjai antrajame ture balsuoja ne už jiems labiausiai patinkantį kandidatą (nes jų favoritas galbūt jau iškrito), bet prieš tą, kurio jie nenori matyti Seime. Tai verčia kandidatus antrajame ture ieškoti kompromisų ir bandyti patraukti į savo pusę iškritusių konkurentų elektoratą.
Barjerai ir „sudegę“ balsai
Rinkimų naktį didžiausia drama dažniausiai vyksta ne dėl nugalėtojų, o dėl tų, kurie balansuoja ties išlikimo riba. Rinkimų kodeksas numato griežtus barjerus patekimui į Seimą daugiamandatėje apygardoje:
- 5 procentų barjeras politinėms partijoms.
- 7 procentų barjeras koalicijoms.
Šie skaičiai nėra atsitiktiniai. Jų tikslas – išvengti parlamento fragmentacijos, kai Seime atsirastų daugybė mažų partijų, negalinčių susitarti dėl bendrų sprendimų. Tačiau tai sukuria „sudegusių balsų“ fenomeną. Jei partija surenka 4,99 proc. balsų, ji negauna nė vieno mandato daugiamandatėje apygardoje (nebent laimi vienmandatėse). Tie beveik 5 procentai rinkėjų balsų yra perskirstomi kitoms partijoms, kurios peržengė barjerą.
Matematiškai tai reiškia, kad didžiosios partijos gauna papildomų mandatų mažųjų sąskaita. Todėl rinkėjai dažnai susiduria su dilema: balsuoti „iš širdies“ už mažą partiją ir rizikuoti, kad balsas „dings“, ar balsuoti pragmatiškai už didesnę politinę jėgą.
Pasaulio lietuvių apygarda: diasporos balsas
Pastaraisiais metais reikšmingu pokyčiu tapo atskiros Pasaulio lietuvių vienmandatės apygardos įsteigimas. Tai buvo atsakas į vis didėjantį užsienyje gyvenančių lietuvių aktyvumą. Anksčiau emigrantų balsai būdavo priskiriami vienai iš Vilniaus apygardų, kas iškreipdavo sostinės rinkimų rezultatus ir ne visai tiksliai atspindėdavo diasporos interesus.
Dabar užsienio lietuviai turi savo tiesioginį atstovą. Tai ne tik simbolinis gestas, bet ir realus politinis svoris. Kandidatai, besivaržantys šioje apygardoje, privalo vykdyti kampaniją globaliu mastu – nuo Londono ir Dublino iki Čikagos ir Sidnėjaus. Tai keičia ir politinę darbotvarkę: vis dažniau diskutuojama apie dvigubos pilietybės išsaugojimą, grįžimo programas ir lituanistinį švietimą.
Kas gali tapti Tautos atstovu?
Nors Konstitucija teigia, kad valdžia priklauso piliečiams, ne kiekvienas pilietis gali būti išrinktas į Seimą. Reikalavimai kandidatams yra griežtai apibrėžti:
- Kandidatas turi būti Lietuvos Respublikos pilietis.
- Jis negali būti susijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe.
- Rinkimų dieną kandidatas turi būti ne jaunesnis kaip 21 metų (anksčiau amžiaus cenzas buvo 25 metai, tačiau jis buvo sumažintas siekiant įtraukti jaunimą).
- Asmuo turi nuolat gyventi Lietuvoje.
- Kandidatuoti negali asmenys, atliekantys bausmę pagal teismo nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.
- Teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, statutiniai pareigūnai gali kandidatuoti tik atsistatydinę iš pareigų.
Be to, egzistuoja ir finansiniai saugikliai. Kiekvienas kandidatas ar partija privalo sumokėti rinkimų užstatą. Jei surenkamas tam tikras balsų skaičius, užstatas grąžinamas. Tai prevencinė priemonė, skirta apsaugoti rinkimų procesą nuo nerimtų kandidatų, kurie rinkimus traktuoja kaip asmeninį pokštą ar reklamos galimybę.
Politinė reklama ir „tylos“ laikotarpis
Rinkimų kampanija Lietuvoje yra griežtai reglamentuota. Laikai, kai kandidatai galėjo dalinti dovanas ar rengti nemokamus koncertus su vaišėmis, jau praeityje. Dabar tai laikoma rinkėjų papirkimu ir už tai gresia griežta atsakomybė, įskaitant pašalinimą iš rinkimų.
Finansavimas taip pat yra skaidrus – juridiniai asmenys (verslo įmonės) negali remti partijų. Kampanijos finansuojamos iš valstybės dotacijų (kurios priklauso nuo ankstesnių rinkimų rezultatų) ir fizinių asmenų aukų, kurios yra ribojamos. Tai sumažina oligarchinių struktūrų įtaką politikai.
Vienas įdomiausių fenomenų – agitacijos draudimas, prasidedantis likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir galiojantis visą rinkimų dieną. Tai vadinamasis „tylos periodas“. Jo tikslas – leisti rinkėjui atvėsti nuo informacinio triukšmo, ramiai apsvarstyti savo sprendimą be išorinio spaudimo. Tuo metu draudžiama bet kokia vizualinė ar garsinė reklama, nors socialiniai tinklai vis dar išlieka pilkąja zona, kurią sureguliuoti yra itin sunku.
Rinkimai pasibaigė. Kas toliau?
Paskelbus VRK (Vyriausiosios rinkimų komisijos) galutinius rezultatus, darbas tik prasideda. Naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį, kuriam paprastai pirmininkauja vyriausias amžiumi Seimo narys. Tai iškilminga ceremonija, kurios metu naujieji parlamentarai prisiekia padėję ranką ant Konstitucijos.
Tačiau tikroji politika vyksta už uždarų durų. Prasideda derybos dėl valdančiosios koalicijos formavimo. Kadangi vienai partijai laimėti absoliučią daugumą (71 mandatą) yra itin sunku, dažniausiai tenka jungtis kelioms politinėms jėgoms. Pasirašoma koalicijos sutartis, kurioje pasidalijami ministrų portfeliai ir suderinama vyriausybės programa.
Čia išryškėja dar vienas svarbus aspektas – Prezidento vaidmuo. Nors Seimo rinkimai formuoja įstatymų leidžiamąją valdžią, Vyriausybę skiria Prezidentas Seimo pritarimu. Todėl naujoji dauguma turi rasti bendrą kalbą su šalies vadovu dėl Ministro Pirmininko ir ministrų kandidatūrų. Tai sukuria valdžių balansą ir užtikrina, kad jokia politinė jėga negalėtų vienasmeniškai dominuoti valstybėje.
Kodėl balsuoti verta?
Ciniškas požiūris „nuo manęs niekas nepriklauso“ yra statistiškai klaidingas, ypač vienmandatėse apygardose. Lietuvos istorijoje yra buvę atvejų, kai Seimo nario mandatą lėmė vos kelių balsų persvara. Be to, net jei jūsų pasirinkta partija lieka opozicijoje, jos gautų balsų skaičius lemia valstybės finansavimą kitai kadencijai, o tai padeda jai stiprėti ir ruoštis ateities kovoms.
Seimo rinkimai tiesiogiai veikia kiekvieno piliečio piniginę, saugumą ir socialines garantijas. Mokesčių tarifai, pensijų dydžiai, švietimo programos, krašto gynyba – visa tai yra Seimo balsavimų rezultatas. Dalyvavimas rinkimuose yra ne tik teisė, bet ir investicija į savo paties aplinką.
Galiausiai, rinkimai yra demokratijos higiena. Tai būdas taikiai pakeisti neįtikusią valdžią, išreikšti nepasitenkinimą arba palaikymą. Tai sistema, kuri, nors ir netobula, yra geriausia, ką turime laisvoms visuomenėms valdyti. Todėl kiekvieną kartą, kai ateina ruduo ir rinkimų sekmadienis, Lietuvos piliečiai vėl stoja prie urnų, perrašydami politinį žemėlapį ir suteikdami mandatą tiems, kuriais pasitiki (arba kuriais nusivylė mažiausiai).