Šiuolaikiniame verslo pasaulyje, kuriame konkurencija persikelia ne tik į fizines lentynas, bet ir į skaitmeninius algoritmus, prekių ženklas tampa daugiau nei tik logotipu. Tai – pagrindinis verslo turtas, reputacijos nešėjas ir vertės garantas. Tačiau be tinkamos teisinės apsaugos šis turtas gali tapti pažeidžiamas, o kartais – ir visiškai prarastas. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas nėra tik sausas taisyklių rinkinys; tai strateginis instrumentas, kurį išmanant galima ne tik apsisaugoti nuo kopijuotojų, bet ir užsitikrinti išskirtines pozicijas rinkoje.
Daugelis verslininkų vis dar vadovaujasi mitais, manydami, kad domeno registracija ar įmonės pavadinimo įrašymas Registrų centre automatiškai suteikia teises į prekės ženklą. Deja, realybė dažnai būna negailestinga – be registruoto prekės ženklo, įstatymas suteikia tik labai ribotą apsaugą. Šiame straipsnyje gilinamės į prekių ženklų įstatymo niuansus, kurie dažnai lieka paraštėse, tačiau yra kritiškai svarbūs kiekvienam, kuriančiam vertę Lietuvoje.
Kas iš tikrųjų yra prekių ženklas pagal įstatymą?
Tradicinis suvokimas, kad prekių ženklas yra tiesiog žodis arba paveikslėlis, jau seniai paseno. Prekių ženklų įstatymas, ypač po 2019 metais įsigaliojusių pakeitimų, harmonizuotų su Europos Sąjungos direktyvomis, gerokai išplėtė šią sąvoką.
Teisiškai prekių ženklas yra bet koks žymuo, kurio pagrindinė funkcija – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų. Įstatymas reikalauja, kad šis žymuo galėtų būti pateikiamas Valstybiniam patentų biurui (VPB) tokiu būdu, kad būtų galima aiškiai ir tiksliai nustatyti, kas yra saugoma. Tai reiškia, kad:
- Tradiciniai ženklai: Žodžiai, asmenvardžiai, šūkiai, logotipai.
- Erdviniai ženklai: Prekės forma ar pakuotė (pavyzdžiui, unikalus kvepalų buteliukas).
- Spalvos: Konkreti spalva ar spalvų derinys (nors tai įregistruoti itin sunku, reikalaujama įrodyti, kad spalva įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo – prisiminkite „Tiffany“ melsvą ar „Milka“ violetinę).
- Garsai: Melodijos ar specifiniai garsai, kurie vartotojui asocijuojasi su konkrečiu gamintoju.
- Multimedijos ženklai: Judantys vaizdai arba hologramos.
Esminis kriterijus – skiriamasis požymis. Įstatymas numato, kad ženklas negali būti aprašomasis. Jei prekiaujate obuoliais, negalite savo prekės ženklo pavadinti „Skanūs obuoliai“. Toks pavadinimas tiesiog apibūdina prekę ir jos savybes, todėl jis turi likti laisvas naudoti visiems rinkos dalyviams. Tai yra viena dažniausių klaidų, kurią daro pradedantieji verslininkai, bandydami „užpatentuoti“ bendrinius žodžius.
Registracijos procesas: kur slypi pavojai?
Prekių ženklų įstatymas numato aiškią procedūrą, kaip įgyjama teisinė apsauga. Lietuvoje tai daroma per Valstybinį patentų biurą. Tačiau pati paraiškos pateikimo procedūra yra tik ledkalnio viršūnė. Svarbiausia dalis – ekspertizė.
Absoliutūs atmetimo pagrindai
Pateikus paraišką, VPB ekspertai tikrina, ar nėra vadinamųjų absoliučių atmetimo pagrindų. Jie vertina patį ženklą, nežiūrėdami į kitus rinkoje esančius ženklus. Ekspertai atmes paraišką, jei:
- Ženklas neturi jokio skiriamojo požymio.
- Ženklas yra tapęs bendriniu (pavyzdžiui, žodis „kseoksas“ kopijavimo aparatams).
- Ženklas klaidina visuomenę (pavyzdžiui, margarine naudojamas žodis „pienas“ arba ženklas nurodo „Lietuva“, nors prekės gaminamos Kinijoje).
- Ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ar moralei.
- Ženklas sudarytas iš valstybinių simbolių (vėliavų, herbų), negavus atitinkamo leidimo.
Santykiniai atmetimo pagrindai ir protestai
Svarbu suprasti, kad pagal dabartinį teisinį reglamentavimą VPB netikrina, ar jūsų ženklas yra panašus į jau egzistuojančius ankstesnius ženklus (santykiniai atmetimo pagrindai). Tai yra pačių prekių ženklų savininkų atsakomybė.
Įstatymas numato 3 mėnesių laikotarpį po paraiškos paskelbimo, per kurį suinteresuoti asmenys gali pareikšti protestą. Jei, pavyzdžiui, jūs bandote registruoti ženklą „Adidazz“, VPB greičiausiai leis tai padaryti, nebent tikrasis „Adidas“ savininkas pateiks protestą. Jei protestas nepateikiamas, ženklas įregistruojamas, tačiau vėliau jis gali būti panaikintas teismo keliu, kas sukelia didžiulę finansinę riziką verslui, jau investavusiam į rinkodarą.
Prekių ženklų įstatymas ir „Nesąžiningi ketinimai“
Viena įdomiausių ir teismų praktikoje dažnai nagrinėjamų temų – registracija turint nesąžiningų ketinimų (bad faith). Įstatymas griežtai draudžia registruoti ženklą, jei pareiškėjas žinojo, kad kitas asmuo naudoja tokį patį ar panašų žymenį (net jei jis neregistruotas), ir siekė užkirsti kelią tam asmeniui jį naudoti arba norėjo pasipelnyti iš svetimos reputacijos.
Pavyzdžiui, jei buvęs verslo partneris ar darbuotojas išeina iš įmonės ir savo vardu įregistruoja įmonės naudotą, bet neregistruotą prekių ženklą, tokia registracija gali būti pripažinta negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų. Teismai vertina visas aplinkybes: chronologiją, šalių santykius ir logiką – ar buvo objektyvi priežastis registruoti ženklą, ar tik noras pakenkti konkurentui.
Išimtinės teisės: ką iš tikrųjų gaunate?
Sėkmingai įveikus biurokratijos labirintus ir gavus registracijos liudijimą, įsigalioja išimtinės teisės. Prekių ženklų įstatymas savininkui suteikia monopolį konkrečioms prekėms ir paslaugoms. Jūs turite teisę drausti kitiems be jūsų sutikimo naudoti:
- Tapatų žymenį tapačioms prekėms ar paslaugoms.
- Tapatų ar panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms, jei yra tikimybė suklaidinti visuomenę (įskaitant asocijavimo galimybę).
Tačiau įstatymas numato ir išimčių. Jūs negalite uždrausti kitiems sąžiningai naudoti savo vardo ir pavardės, adresų ar aprašomųjų duomenų, net jei jie sutampa su jūsų ženklu, su sąlyga, kad tai daroma pagal sąžiningą pramoninę ir komercinę praktiką. Taip pat egzistuoja „teisių išsėmimo“ principas: jei jūs pardavėte prekę (pvz., Europos Ekonominėje Erdvėje), jūs nebegalite kontroliuoti tolesnio tos konkrečios prekės perpardavimo. Tai yra teisinė prekybos laisvės garantija.
Prekės ženklo nenaudojimas – tiesiausias kelias į praradimą
Daugelis įmonių prikaupia prekių ženklų „atsargai“ – idėjoms, kurios galbūt bus įgyvendintos ateityje. Tačiau Lietuvos prekių ženklų įstatymas (kaip ir ES teisė) vadovaujasi principu „naudok arba prarasi“.
Jei prekių ženklas po registracijos nėra rimtai naudojamas penkerius metus iš eilės toms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, bet kuris suinteresuotas asmuo gali prašyti panaikinti registraciją. „Rimtas naudojimas“ reiškia realų buvimą rinkoje, siekiant sukurti ar išlaikyti rinkos dalį. Simbolinis panaudojimas (pvz., vienos sąskaitos išrašymas ar keli lankstinukai) teisme paprastai nėra laikomas pakankamu įrodymu.
Tai sukuria galingą įrankį konkurentams. Jei matote, kad kažkas laiko užregistravęs jums reikalingą pavadinimą, bet jo nenaudoja jau penkmetį, galite inicijuoti ženklo panaikinimo procedūrą ir taip atlaisvinti kelią savo verslui.
Reputaciją turintys ženklai: papildoma apsauga
Įstatymas išskiria ypatingą kategoriją – reputaciją turinčius prekių ženklus. Jei ženklas yra plačiai žinomas visuomenėje (pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Google“ ar garsūs lietuviški prekių ženklai), jam taikoma platesnė apsauga.
Tokių ženklų savininkai gali drausti naudoti panašius žymenis net ir nepanašioms prekėms ar paslaugoms, jei toks naudojimas be pagrindo pasinaudotų geru žinomo ženklo vardu arba jam pakenktų. Pavyzdžiui, greičiausiai negalėtumėte registruoti „Ferrari“ tualetiniam popieriui, net jei automobilių gamintojas negamina higienos priemonių. Įstatymas saugo ne tik nuo vartotojų klaidinimo, bet ir nuo „prekės ženklo praskiedimo“ (dilution) bei parazitavimo.
Internetas, raktažodžiai ir domenai
Prekių ženklų įstatymas buvo sukurtas dar prieš interneto erą, tačiau jis puikiai adaptavosi skaitmeninei realybei. Verslininkai turi žinoti, kad prekių ženklo naudojimas internete (reklamoje, metaduomenyse, socialiniuose tinkluose) taip pat patenka į reguliavimo sritį.
Viena opiausių problemų – „Google Ads“ ir kiti reklamos tinklai, kur konkurentai perka reklamą naudodami jūsų prekės ženklą kaip raktažodį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kuria vadovaujasi ir Lietuvos teismai, sako, kad tai savaime nėra pažeidimas, išskyrus atvejus, kai reklama yra tokia neaiški, kad vidutinis interneto vartotojas negali suprasti (arba jam sunku suprasti), ar reklamuojamos prekės priklauso prekių ženklo savininkui, ar trečiajam asmeniui.
Domenų ginčai taip pat sprendžiami pasitelkiant prekių ženklų teisę. Jei kas nors užregistravo domeną, sutampantį su jūsų prekių ženklu, siekdamas jį jums brangiai parduoti (kiberskvotingas), jūs turite teisinių svertų domeną perimti, įrodydami savo ankstesnes teises ir domeno turėtojo nesąžiningumą.
Licencijos ir įkeitimas: ženklas kaip finansinis instrumentas
Prekių ženklų įstatymas numato galimybę ženklą licencijuoti arba įkeisti. Tai paverčia intelektinę nuosavybę realiu finansiniu instrumentu. Licencija gali būti išimtinė (teisę naudoti gauna tik vienas asmuo) arba neišimtinė. Svarbu, kad licencinė sutartis būtų įregistruota VPB registre, kitaip ji gali būti nepanaudojama prieš trečiuosius asmenis.
Vis dažniau bankai ir investuotojai vertina prekių ženklus kaip užstatą. Stiprus, teisiškai apsaugotas prekių ženklas didina įmonės vertę susijungimų ir įsigijimų (M&A) sandoriuose. Teisininkai pabrėžia, kad atliekant teisinį patikrinimą (due diligence), prekių ženklų statusas (galiojimas, ginčai, teritorinė aprėptis) yra vienas iš pirmųjų tikrinamų aspektų.
Baudos ir atsakomybė: kai žaidimai baigiasi
Prekių ženklų pažeidimai Lietuvoje gali užtraukti ne tik civilinę, bet ir administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę.
- Civilinė atsakomybė: Teismas gali įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus, sunaikinti klastotas prekes ir atlyginti nuostolius. Įdomu tai, kad įstatymas leidžia reikalauti ne tik tiesioginių nuostolių atlyginimo, bet ir pažeidėjo gautos naudos iš neteisėto ženklo naudojimo.
- Baudžiamoji atsakomybė: Už didelio kiekio svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių laikymą ar realizavimą gresia baudos arba laisvės atėmimas. Tai dažniausiai taikoma klastočių gamintojams ir platintojams.
Be to, Muitinės departamentas aktyviai bendradarbiauja su prekių ženklų savininkais. Pateikus prašymą muitinei, pareigūnai gali sulaikyti įtartinas prekes pasienyje, taip užkertant kelią klastotėms patekti į rinką.
Kolektyviniai ir sertifikavimo ženklai
Įstatymas numato ne tik individualius ženklus. Asociacijos ar susivienijimai gali registruoti kolektyvinius ženklus, kurie žymi narių prekes. Tai dažnai naudojama regioniniams produktams ar specifinių amatų gaminiams žymėti.
Dar viena kategorija – sertifikavimo ženklai. Jų savininkas pats prekių negamina, bet kontroliuoja kokybę, medžiagas ar gamybos būdą. Kiti asmenys gali naudoti šį ženklą tik tada, jei jų produkcija atitinka nustatytus standartus (pvz., ekologiškumo standartus žymintys logotipai). Tai galingas įrankis standartizuoti rinką ir kurti pasitikėjimą.
Apibendrinimas: prevencija pigiau nei bylinėjimasis
Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas yra kompleksinis mechanizmas, skirtas subalansuoti verslo interesus ir visuomenės teisę nebūti klaidinamai. Verslininkams svarbiausia suprasti, kad prekės ženklo registracija nėra biurokratinis formalumas, kurį galima atidėlioti. Tai yra pamatas, ant kurio statoma visa komunikacijos strategija.
Dažniausios klaidos – netinkamas klasių pasirinkimas (pagal Nicos klasifikaciją), aprašomųjų pavadinimų naudojimas ir rinkos tyrimo nebuvimas prieš pradedant veiklą – vėliau kainuoja dešimtis tūkstančių eurų teismuose arba priverčia atlikti skausmingą prekės ženklo keitimą (rebranding). Investicija į profesionalią prekių ženklo paiešką ir teisinę registraciją yra nepalyginamai mažesnė nei rizika prarasti verslo tapatybę.
Todėl, prieš investuodami į logotipą, svetainę ar pakuotę, pirmiausia pasitikrinkite, ar jūsų pasirinktas kelias yra teisiškai saugus. Prekių ženklų įstatymas gina tuos, kurie yra budrūs ir laiku pasirūpina savo intelektine nuosavybe.