Kai 2020-ųjų pavasarį pasaulis sustojo, tyla Lietuvos miestų gatvėse buvo spengianti. Tačiau teisiniuose kabinetuose, Vyriausybės posėdžių salėse ir advokatų kontorose virė nematomas, bet ne mažiau intensyvus mūšis. Kol medikai kovojo dėl gyvybių, teisininkai ir politikai sprendė beprecedentę dilemą: kiek toli galima nueiti ribojant laisvę vardan saugumo, nepaverčiant demokratinės valstybės policiniu režimu? Šiandien, kai kaukės ir galimybių pasai liko stalčiuose, mes privalome atsigręžti atgal. Ne tam, kad ieškotumėme kaltų, bet tam, kad suprastumėme, kokios „nematomos grandinės“ buvo uždėtos visuomenei ir, svarbiausia, ar jos buvo užrakintos teisėtu raktu.
Šiame straipsnyje mes nersime giliau nei įprastos antraštės. Mes nagrinėsime Vyriausybės nutarimų teisinę anatomiją, Konstitucinio Teismo (KT) vaidmenį ir tas pamokas, kurias privalome išmokti, jei norime, kad kitos krizės akivaizdoje teisės viršenybė nesubyrėtų kaip kortų namelis.
Ekstremali situacija ar Nepaprastoji padėtis: Lemtingas pasirinkimas
Vienas iš fundamentaliausių teisinių klausimų, kilusių pandemijos pradžioje, buvo režimo pasirinkimas. Lietuvos Respublika turi aiškiai apibrėžtus teisinius režimus krizėms valdyti. Konstitucija numato „Nepaprastąją padėtį“, kurią skelbia Seimas (arba Prezidentas tarp sesijų), ir kuri leidžia griežtai, bet laikinai riboti konstitucines teises. Tačiau Vyriausybė pasirinko kitą kelią – „valstybės lygio ekstremaliąją situaciją“, grindžiamą Civilinės saugos ir Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymais.
Kodėl tai svarbu? Nes tai sukūrė teisinį precedentą, kai vykdomoji valdžia (Vyriausybė) perėmė galias, kurios klasikinėje konstitucinėje doktrinoje turėtų priklausyti įstatymų leidėjui (Seimui). Teisininkų bendruomenėje kilo pagrįstas nerimas: ar operacijų vadovo sprendimas gali uždaryti verslą? Ar Vyriausybės nutarimas yra pakankamas pagrindas uždrausti žmogui išvykti iš savo savivaldybės? Tai nebuvo tik teoriniai pasvarstymai – tai buvo tiesioginis Konstitucijos 32-ojo (judėjimo laisvė) ir 48-ojo (teisė į darbą ir verslą) straipsnių testavimas.
Pasirinkus ekstremaliosios situacijos modelį, buvo išvengta sudėtingų parlamentinių procedūrų ir griežtesnės Prezidento kontrolės, kuri būtų buvusi privaloma esant Nepaprastajai padėčiai. Tai suteikė operatyvumo – sprendimai buvo priimami per naktį. Tačiau už greitį teko sumokėti teisinio aiškumo ir legitimumo kaina. Visuomenė pajuto, kad taisyklės keičiamos nebe įstatymais, o poįstatyminiais aktais, kurie neretai prieštaravo vieni kitiems ar buvo interpretuojami skirtingai priklausomai nuo pareigūno nuotaikos.
Teisėkūros chaosas: Kai taisyklės keičiasi greičiau nei orai
Vienas ryškiausių karantino laikotarpio bruožų buvo teisėkūros nestabilumas. Teisinėje valstybėje galioja principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Žmogus turi teisę žinoti, kas yra draudžiama, ir tikėtis, kad taisyklės bus stabilios. Pandemijos metu šie principai buvo, švelniai tariant, lankstūs.
Prisiminkime penktadienio vakarus, kai visa Lietuva laukdavo Vyriausybės posėdžio pabaigos, kad sužinotų, ar pirmadienį galės atidaryti parduotuvę, ar vaikai eis į mokyklą. Nutarimai buvo skelbiami vėlai vakare, įsigaliodavo po kelių valandų. Tokia praktika sukūrė teisinį neapibrėžtumą. Verslas negalėjo planuoti, piliečiai – orientuotis.
- Teisinė hierarchija: Kilo rimtų abejonių dėl teisės aktų hierarchijos. Ar gali sveikatos apsaugos ministras (operacijų vadovas) savo sprendimu riboti konstitucines teises, kai Konstitucija sako, jog tai galima daryti tik įstatymu?
- Interpretacijų laukas: Policijos pareigūnams buvo suteikta didelė diskrecija vertinti situacijas (pvz., kas yra „būtina“ kelionė tarp savivaldybių). Tai atvėrė kelią subjektyvumui ir teisiniam nelygiateisiškumui.
- Komunikacija kaip teisė: Dažnai rekomendacijos spaudos konferencijose buvo pateikiamos kaip imperatyvūs nurodymai, nors teisiškai jos neturėjo privalomosios galios. Tai ištrynė ribą tarp „patarimo“ ir „įsakymo“, klaidindama visuomenę.
Konstitucinis Teismas: Sprendimas, kurio laukė visi (ir niekas)
Visi žinojo, kad ši „teisinė akrobatika“ anksčiau ar vėliau turės būti įvertinta Konstitucinio Teismo (KT). Skundai plaukė tiek iš Seimo narių, tiek iš paprastų piliečių. Pagrindinis klausimas: ar Galimybių pasas (GP) ir kiti griežti ribojimai neprieštarauja Konstitucijai?
KT nutarimas buvo diplomatiškas, bet kartu ir labai svarbus ateičiai. Teismas iš esmės pasakė: tikslas pateisina priemones, bet tik su sąlyga, kad priemonės yra proporcingos ir nustatytos įstatymu.
Teismas konstatavo, kad Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas suteikė Vyriausybei įgaliojimus nustatyti ribojimus, todėl formaliai Konstitucija nebuvo pažeista. Tačiau tarp eilučių buvo galima įskaityti įspėjimą: įstatymų leidėjas (Seimas) negali nusišalinti ir viską palikti Vyriausybei. Įstatyme turi būti aiškiai apibrėžti kriterijai, kada ir kokie ribojimai gali būti taikomi, o ne palikta visiška laisvė ministrams.
Šis sprendimas nuvylė tuos, kurie tikėjosi, jog visi karantino ribojimai bus pripažinti neteisėtais ir bus priteistos milijoninės kompensacijos. Tačiau teisininkams tai buvo signalas: sistema atlaikė, bet ji braškėjo. KT pabrėžė proporcingumo principą – ribojimai turi būti adekvatūs siekiamam tikslui. Ar tikrai buvo būtina drausti prekybą smulkiesiems verslininkams, kai didieji prekybos centrai veikė? Šis klausimas liko labiau moraliniame ir ekonominiame, nei griežtai konstituciniame lauke.
„Nematomos grandinės“: Galimybių pasas ir segregacijos šešėlis
Bene kontroversiškiausia priemonė buvo Galimybių pasas (GP). Teisiniu požiūriu, tai buvo įrankis, skirtas valdyti srautus ir skatinti vakcinaciją. Tačiau socialiniu ir žmogaus teisių požiūriu, tai tapo „nematomomis grandinėmis“, padalijusiomis visuomenę į „teisiuosius“ ir „beteisius“.
Teisinė analizė čia susiduria su diskriminacijos sąvoka. Konstitucija draudžia diskriminaciją, tačiau teisėje egzistuoja ir „pozityvioji diskriminacija“ arba diferencijavimas objektyviu pagrindu. Vyriausybė argumentavo, kad vakcinuoti ar persirgę asmenys kelia mažesnį epidemiologinį pavojų, todėl jiems taikomos švelnesnės sąlygos yra pagrįstos. Oponentai teigė, kad tai pažeidžia asmens neliečiamumą ir verčia atlikti medicinines intervencijas netiesioginės prievartos būdu.
Įdomus teisinis aspektas buvo tai, kaip GP veikė darbo santykius. Nušalinimas nuo darbo, privalomas testavimas savo lėšomis – tai buvo drastiškos priemonės, kurios Darbo kodekse iki tol nebuvo aiškiai reglamentuotos tokia apimtimi. Teismai vėliau buvo užversti bylomis dėl neteisėto atleidimo ar nušalinimo. Ir čia teismų praktika pradėjo formuotis ad hoc – teisėjams teko spręsti bylas, kurioms nebuvo aiškių precedentų, balansuojant tarp visuomenės sveikatos intereso ir asmens teisės į darbą.
Proporcingumo principas: Ar patranka nešaudėme į žvirblius?
Teisinėje valstybėje bet koks ribojimas privalo praeiti proporcingumo testą. Jis susideda iš trijų dalių:
- Ar priemonė yra tinkama tikslui pasiekti?
- Ar ji yra būtina (t.y. nėra švelnesnių priemonių tam pačiam tikslui pasiekti)?
- Ar nauda viršija žalą (proporcingumas siaurąja prasme)?
Daugiausiai kritikos teisininkai išsakė dėl antrojo ir trečiojo punktų. Pavyzdžiui, judėjimo ribojimai tarp savivaldybių. Ar tikrai vienišas žmogus, važiuojantis į savo sodybą kitame rajone, kėlė grėsmę? Ar lauko kavinės uždarymas buvo būtinas, kai moksliniai tyrimai rodė mažą viruso plitimo tikimybę lauke? Teismai, nagrinėdami administracinių nusižengimų bylas (pvz., dėl kaukių nedėvėjimo miške ar susibūrimų), dažnai taikė protingumo kriterijų ir naikino baudas, jei pažeidimas buvo mažareikšmis ir nekėlė realios grėsmės. Tai rodo, kad teismų sistema veikė kaip saugiklis prieš aklą biurokratinį taisyklių taikymą.
Ateities pamokos: Kad istorija nesikartotų kaip farsas
Karantinas baigėsi, tačiau teisiniai randai liko. Ką turime daryti kitaip? Kokius namų darbus privalo atlikti įstatymų leidėjas, ruošdamasis ateities krizėms?
1. Pandemijos įstatymas ar Civilinės saugos kodeksas?
Dabartinė teisinė bazė yra „lopinys ant lopino“. Reikalingas sisteminis, aiškus įstatymas, reglamentuojantis valstybės veiksmus pandemijos metu. Jame turi būti aiškiai, o ne abstrakčiai, nurodyta, kokias teises ir kokiu mastu galima riboti be atskiro Seimo sprendimo.
2. Parlamentinė kontrolė negali būti „išjungta“.
Viena didžiausių klaidų buvo Seimo pasyvumas krizės pradžioje. Ateityje, net ir esant ekstremaliajai situacijai, visi esminiai žmogaus teisių ribojimai turėtų būti tvirtinami parlamente, o ne vienasmeniais operacijų vadovo sprendimais. Tai suteiktų sprendimams didesnį legitimumą ir užtikrintų viešas diskusijas.
3. Kompensavimo mechanizmai.
Teisė į kompensaciją už valstybės teisėtais veiksmais padarytą žalą (pvz., verslo uždarymą) turi būti reglamentuota iš anksto. Verslas neturi laukti Vyriausybės malonės; tai turi būti teisinė garantija. Aiškus algoritmas: jei valstybė uždraudžia veiklą vardan bendro gėrio, ji privalo solidariai padengti nuostolius.
4. Teisinė komunikacija.
Valstybė privalo išmokti komunikuoti teisiškai tiksliai. „Rekomenduojame“ ir „draudžiame“ yra skirtingi dalykai. Bauginimo taktika, kai grasinama baudomis už veiksmus, kurie teisiškai nėra aiškiai uždrausti, griauna pasitikėjimą teisingumu.
Išvada: Laisvė nėra duotybė
Analizuodami Vyriausybės nutarimus dėl karantino, matome sudėtingą paveikslą. Iš vienos pusės – desperatiškas ir dažnai sėkmingas bandymas suvaldyti nematomą priešą. Iš kitos pusės – pavojingas balansavimas ant konstitucingumo ribos, kai teisėtumo principas kartais buvo aukojamas dėl operatyvumo.
„Nematomos grandinės“ – judėjimo ribojimai, GP, veiklos draudimai – buvo realios. Jos parodė, kokia trapi yra mūsų laisvė ir kaip greitai, esant baimei, visuomenė yra linkusi atsisakyti savo teisių vardan saugumo iliuzijos. Teisinė sistema išlaikė smūgį, Konstitucija nebuvo suplėšyta, tačiau ji buvo ištempta kaip niekada anksčiau.
Ateities krizės yra neišvengiamos. Tačiau kitą kartą mes nebegalime sakyti, kad „nežinojome“. Teisinė valstybė privalo turėti paruoštus instrumentus veikti ne chaotiškai, o pagal iš anksto sutartas, demokratiškas ir konstitucines taisykles. Nes didžiausia grėsmė demokratijai kyla ne tada, kai ji puolama iš išorės, o tada, kai ji pati pradeda ignoruoti savo pačios sukurtas taisykles.
Tad ši teisinė analizė nėra kaltinimas praeičiai, tai – instrukcija ateičiai. Instrukcija, kurioje parašyta: saugumas yra svarbu, bet be laisvės ir teisingumo jis tėra kalėjimo sienų saugumas.