Gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai noras padėti artimajam, tėvų siekis aprūpinti vaikus būstu ar tiesiog kilnus gestas virsta teisiniu veiksmu – turto dovanojimu. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprasčiausias sandoris pasaulyje: vienas duoda, kitas ima, ir visi laimingi. Tačiau Lietuvos teisinė realybė ir mokestinė aplinka yra kur kas sudėtingesnė. Neapgalvotas parašas pas notarą gali ne tik patuštinti piniginę dėl nenumatytų mokesčių, bet ir sukelti ilgalaikius šeimyninius ginčus ar net palikti dovanotoją be stogo virš galvos.
Dovanojimo sutartis nėra vien tik nuosavybės perrašymas. Tai sandoris, turintis gilias pasekmes, kurias reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Šiame straipsnyje mes ne tik sausai aptarsime įstatymo raides, bet ir panagrinėsime realias situacijas, su kuriomis susiduria tūkstančiai lietuvių, bei atskleisime saugiklius, kuriuos privalo žinoti kiekvienas, planuojantis dovanoti nekilnojamąjį turtą, pinigus ar kitas vertybes.
Dovanojimo esmė: tai ne vienašalis aktas
Dažna klaida – manyti, kad dovanojimas priklauso tik nuo dovanotojo valios. Teisiškai tai yra dvišalis sandoris. Kad dovanojimas įvyktų, būtinos dvi sąlygos: dovanotojo noras neatlygintinai perduoti turtą ir apdovanotojo sutikimas tą turtą priimti. Jei močiutė nori padovanoti anūkui sodybą, o anūkas atsisako (pavyzdžiui, dėl to, kad sodyba reikalauja milžiniškų investicijų ar turi skolų šleifą), dovanojimo sandoris neįvyksta.
Svarbu pabrėžti žodį „neatlygintinai“. Jei sutartyje numatoma, kad už „dovaną“ gavėjas turi sumokėti tam tikrą sumą, padengti dovanotojo skolas ar atlikti kokį nors darbą, tai jau nebe dovanojimas. Tokie sandoriai gali būti pripažinti apsimestiniais, o tai atveria kelią teisiniams ginčams ir mokestinėms problemoms.
Formos reikalavimai: kada būtinas notaras?
Ne kiekvienai dovanai reikia vizito pas notarą, tačiau klysti čia negalima, nes netinkamos formos sandoris yra negaliojantis. Įstatymai gana griežtai reglamentuoja, kada užtenka žodžio, o kada reikia antspaudo.
1. Žodinė forma
Žodžiu galima dovanoti kilnojamuosius daiktus, kai sutartis įvykdoma nedelsiant (perduodamas daiktas). Pavyzdžiui, gimtadienio proga įteikiamas laikrodis ar kompiuteris. Tačiau tai galioja tik tuomet, jei dovanojama suma ar vertė neviršija 1 500 eurų.
2. Rašytinė forma
Privaloma rašytinė sutartis (bet nebūtinai notarinė), kai dovanojama suma yra didesnė nei 1 500 eurų. Tai ypač aktualu tėvams, pervedantiems pinigus vaikams į banko sąskaitą. Nors banko pavedimas savaime yra įrodymas, turėti paprastą rašytinę sutartį yra rekomenduotina, ypač jei ateityje kiltų klausimų Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) dėl turto pagrindimo.
3. Notarinė forma
Tai pati griežčiausia ir brangiausia forma, kuri yra privaloma šiais atvejais:
- Dovanojamas nekilnojamasis daiktas (butas, namas, žemės sklypas), nepriklausomai nuo jo vertės.
- Dovanojama pinigų suma viršija 14 500 eurų.
Būtent ties pinigų dovanojimu dažnai daromos klaidos. Jei tėvai suaugusiam vaikui perveda 20 000 eurų pradiniam būsto įnašui ir nepatvirtina to pas notarą, tokia sutartis teisiškai gali būti ginčijama. Be to, perkant būstą ir imant paskolą, bankai dažnai reikalauja įrodyti pradinio įnašo kilmę, ir be notarinės sutarties (jei suma viršija 14 500 eurų) tai padaryti gali būti keblu.
Mokestinė našta: kam VMI atleidžia vadžias, o ką baudžia?
Vienas didžiausių motyvų dovanoti turtą, o ne jį parduoti (jei sandoris vyksta tarp artimųjų), yra mokesčiai. Tačiau čia slypi daugybė niuansų. Lietuvoje galioja taisyklė: dovanos yra apmokestinamos 15 proc. (arba 20 proc., jei suma viršija tam tikrą ribą) Gyventojų pajamų mokesčiu (GPM), nebent patenkama į išimčių sąrašą.
Auksinė „artimųjų giminaičių“ taisyklė
Dovanos yra visiškai neapmokestinamos, nesvarbu, kokia jų vertė (ar tai būtų 100 eurų, ar 100 000 eurų vertės namas), jei jos gaunamos iš:
- Sutuoktinių;
- Tėvų (įtėvių);
- Vaikų (įvaikių);
- Senelių;
- Vaikaičių;
- Brolių ir seserų.
Tai yra baigtinis sąrašas. Būtent čia žmonės dažnai klysta. Pavyzdžiui, dėdė nori padovanoti sūnėnui žemės sklypą. Dėdė yra artimas giminaitis emocine prasme, bet mokestine prasme – jis yra svetimas. Sūnėnas, priėmęs tokią dovaną, privalės sumokėti 15 proc. GPM nuo turto vertės. Tas pats galioja ir sugyventiniams – net jei pora gyvena kartu 20 metų, bet nėra susituokusi, vieno partnerio dovana kitam bus apmokestinta (išskyrus nedidelę neapmokestinamąją sumą).
Ne giminaičių dovanos
Jei turtą dovanoja asmuo, nepatenkantis į aukščiau minėtą sąrašą (pvz., dėdė, krikštatėvis, sužadėtinis ar tiesiog draugas), neapmokestinama tik suma iki 2 500 eurų per kalendorinius metus. Viskas, kas viršija šią sumą, apmokestinama.
Pavyzdys: Jei sužadėtinis perveda sužadėtinei 10 000 eurų automobiliui pirkti, nuo 7 500 eurų (10 000 – 2 500) teks sumokėti 15 proc. mokestį.
Saugikliai dovanotojui: Uzufruktas
Senyvo amžiaus tėvai dažnai perrašo savo būstą vaikams dar būdami gyvi, norėdami „susitvarkyti reikalus“. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas – santykiai gali pašlyti, vaikai gali įklimpti į skolas, o padovanotas butas gali tapti antstolių taikiniu. Kaip apsisaugoti?
Efektyviausias būdas – dovanojimas su išlaikymu iki gyvos galvos arba uzufruktu. Uzufruktas – tai teisė naudotis svetimu daiktu. Sudarant dovanojimo sutartį pas notarą, galima įrašyti sąlygą, kad dovanotojas pasilieka teisę gyventi dovanojamame būste iki pat savo mirties.
Ką tai reiškia praktiškai? Nors nuosavybės teisė pereina vaikui (apdovanotajam), jis negali to būsto parduoti, išnuomoti ar įkeisti be uzufruktoriaus (tėvo/motinos) sutikimo, jei tai pažeistų pastarojo teises. Svarbiausia – net jei vaikas bankrutuotų ar būstą parduotų, naujasis savininkas negalėtų iškeldinti ten gyvenančio senjoro. Tai yra fundamentalus saugiklis, kurio jokiu būdu nereikėtų atsisakyti dėl „šventos ramybės“.
Dovanojimas su sąlyga: ar tai įmanoma?
Lietuvos CK numato galimybę dovanoti turtą su tam tikromis sąlygomis, jei jos neprieštarauja įstatymams ar gerai moralei. Pavyzdžiui, galima dovanoti pinigus su sąlyga, kad jie bus panaudoti studijoms apmokėti arba būstui įsigyti (vadinamoji tikslinė dovana).
Tačiau negalima dovanoti turto su sąlyga, kuri varžytų asmenines žmogaus laisves. Pavyzdžiui, negalima dovanoti buto su sąlyga „jei niekada neištekėsi“ arba „jei pasirinksi medicinos studijas“. Tokios sąlygos būtų niekinės.
Taip pat svarbi sąlyga, kurią verta įtraukti į sutartį – turto grįžimas dovanotojui, jei apdovanotasis mirtų anksčiau už dovanotoją. Tai apsaugo turtą nuo perėjimo apdovanotojo įpėdiniams (pvz., žentui ar marčiai), jei tėvai to nenorėtų.
Ar galima dovaną atsiimti?
Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Atsakymas: taip, bet labai sunkiai. Pasakymas „dovanas atsiimti negražu“ teisme negalioja, tačiau galioja griežti teisiniai pagrindai dovanos panaikinimui.
Civilinis kodeksas numato, kad dovanotojas gali kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, jei apdovanotasis:
- Pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų gyvybę;
- Tyčia sunkiai sužalojo dovanotoją;
- Atlieka veiksmus, kurie yra griežtai smerkiami geros moralės požiūriu (nevaržomas įžeidinėjimas, smurtas, visiškas nesirūpinimas dovanotoju, jei buvo sutarta dėl priežiūros).
Svarbu suprasti, kad paprastas nedėkingumas (pvz., neaplankymas per Kalėdas ar nekėlimas ragelio) nėra pagrindas atsiimti dovaną. Teismų praktika rodo, kad turi būti įrodytas šiurkštus, tyčinis elgesys. Be to, egzistuoja vienerių metų senaties terminas nuo to momento, kai dovanotojas sužinojo apie tokį elgesį.
Kita išimtis – dovanotojo turtinės padėties esminis pablogėjimas. Jei dovanotojas po dovanojimo tapo nemokus ir nebegali savęs išlaikyti, jis gali reikalauti grąžinti dovaną, jei ji dar išlikusi. Tačiau tai negalioja, jei dovanotojas savo padėtį pablogino tyčia.
Dovanojimas vs. Testamentas: ką rinktis?
Tai strateginis sprendimas. Aptarkime esminius skirtumus, kurie padės apsispręsti.
Nuosavybės perėjimo momentas
- Dovanojimas: Turto savininku kitas asmuo tampa iškart po sutarties pasirašymo ir registravimo. Dovanotojas praranda kontrolę (išskyrus uzufrukto atvejus).
- Testamentas: Turtas pereina tik po testatoriaus mirties. Iki to laiko savininkas gali bet kada pakeisti testamentą, parduoti turtą ar jį įkeisti.
Ginčijimo rizika
Testamentus giminaičiai ginčija dažniau nei dovanojimo sutartis. Po mirties atsiranda nepatenkintų įpėdinių, kurie bando įrodyti, kad velionis buvo neveiksnus. Dovanojimo atveju, kadangi sandoris vyksta dalyvaujant abiem šalims (ir dažnai notariškai patvirtinamas esant gyvam dovanotojui), užginčyti veiksnumą yra gerokai sunkiau.
Privalomoji palikimo dalis
Jei rašomas testamentas, reikia atsiminti, kad nepaisant valios, teisę į privalomąją palikimo dalį turi sutuoktinis, tėvai ir vaikai, kuriems mirties dieną reikalingas išlaikymas (nepilnamečiai, neįgalieji, pensininkai). Dovanojant turtą esant gyvam, šią taisyklę galima „apeiti“, nes turtas tiesiog nebeįeina į palikimo masę (nors tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, bankroto ar Actio Pauliana ieškinių atveju, sandoriai gali būti peržiūrimi).
Bendra jungtinė nuosavybė ir sutuoktinių interesai
Dovanos turi ypatingą statusą santuokoje. Pagal bendrą taisyklę, turtas, gautas dovanų, yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, o ne bendra jungtinė. Tai reiškia, kad skyrybų atveju padovanotas butas neturėtų būti dalinamas pusiau.
Tačiau yra „kabliukas“. Jei sutartyje nurodyta, kad turtas dovanojamas „šeimos poreikiams tenkinti“ arba jei vėliau tas turtas buvo iš esmės pagerintas naudojant bendras šeimos lėšas (pvz., padovanotame sklype už bendrus pinigus pastatytas namas arba atliktas kapitalinis remontas), jis gali tapti bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl, jei tėvai nori, kad butas liktų tik jų dukrai ar sūnui, dovanojimo sutartyje reikia labai aiškiai nurodyti, kad tai yra asmeninė apdovanotojo nuosavybė.
Paslėptos rizikos: Actio Pauliana
Negalima naudoti dovanojimo kaip būdo pabėgti nuo skolų. Jei asmuo turi skolų kreditoriams ir nusprendžia padovanoti savo turtą giminaičiams, kad antstoliai neturėtų ko areštuoti, kreditoriai gali pasinaudoti Actio Pauliana institutu.
Tai ieškinys, kuriuo kreditorius ginčija skolininko sudarytus sandorius, pažeidžiančius kreditoriaus interesus. Jei teismas nustatys, kad dovanodamas turtą asmuo tapo nemokus ir taip pažeidė kreditorių interesus, o apdovanotasis buvo nesąžiningas (žinojo arba turėjo žinoti apie skolas – o artimi giminaičiai preziumuojama, kad žino), sandoris bus pripažintas negaliojančiu, ir turtas bus grąžintas skolininkui (t.y., antstoliams).
Procesas žingsnis po žingsnio: kaip viską atlikti teisingai
Jei nusprendėte dovanoti nekilnojamąjį turtą, štai veiksmų planas:
- Dokumentų paruošimas: Jums reikės nuosavybės dokumentų, asmens dokumentų, žemės sklypo plano (jei dovanojama žemė). Jei turtas įgytas santuokoje, būtinas sutuoktinio sutikimas arba jis turi dalyvauti sandoryje.
- Pažymos užsakymas: Notaras dažniausiai pats užsako pažymas iš Registrų centro apie turto statusą (ar nėra areštų, hipotekų).
- Notaro mokesčiai: Jie priklauso nuo turto vertės. Paprastai tai sudaro apie 0,45 proc. nuo turto vertės, tačiau yra „lubos“ ir minimalios ribos. Taip pat kainuoja duomenų tikslinimas registruose ir paties sandorio patvirtinimas. Svarbu žinoti, kad dovanojant artimiesiems giminaičiams, notaro įkainiai gali būti mažesni.
- Sutarties pasirašymas: Notaras perskaito sutartį, išaiškina pasekmes. Jei reikia, įtraukiami punktai dėl uzufrukto.
- Nuosavybės registravimas: Po sutarties pasirašymo notaras duomenis perduoda Registrų centrui, ir nuosavybės teisė oficialiai pereina naujam savininkui.
Apibendrinimas
Turto dovanojimas – tai ne tik dosnumo išraiška, bet ir rimtas finansinis bei teisinis įsipareigojimas. Nors tai puikus būdas padėti artimiesiems ir išvengti ateities paveldėjimo procedūrų, skubėti čia negalima. Įvertinkite mokestines pasekmes (ypač jei dovanotojas ir gavėjas nėra pirmos eilės giminaičiai), apsvarstykite uzufrukto būtinybę savo saugumui ir, svarbiausia, įsitikinkite, kad dovanojimas nėra bandymas išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
Tinkamai parengta dovanojimo sutartis yra ramybės garantas abiem pusėms, tuo tarpu „sutaupyti” pinigai vengiant notaro ar teisinės konsultacijos vėliau gali virsti tūkstantiniais nuostoliais.