Šuo dažnai vadinamas geriausiu žmogaus draugu, tačiau kai kalba pakrypsta apie tam tikras šunų veisles, visuomenėje neišvengiamai kyla aštrios diskusijos. Didelio sudėjimo, tvirto skeleto ir galingų žandikaulių savininkai kelia dvejopus jausmus: vieniems jie yra ištikimi šeimos nariai ir patikimi sargai, kitiems – baimės ir nerimo šaltinis. Būtent dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos įstatymai griežtai reglamentuoja tam tikrų veislių šunų auginimą, veisimą, pardavimą bei laikymą. Norint auginti tokius keturkojus, nepakanka vien meilės gyvūnams – būtinas atsakingumas, žinios ir, žinoma, specialūs leidimai.
Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime, kas įstatymų akivaizdoje yra laikoma pavojingu ar koviniu šunimi, kokie reikalavimai keliami jų šeimininkams, kaip gauti reikiamus leidimus ir kokios taisyklės galioja tiek privačioje teritorijoje, tiek viešosiose erdvėse. Žinodami savo teises ir pareigas, galėsite užtikrinti ne tik savo augintinio gerovę, bet ir aplinkinių saugumą.
Koviniai ir pavojingi šunys: terminologija ir oficialūs sąrašai
Pirmiausia būtina atskirti buitinį terminą „agresyvus šuo“ nuo teisinių sąvokų. Kasdieniame gyvenime agresyviu galime pavadinti bet kokį keturkojį – net ir nedidelį taksą ar čihuahua, jei jis urzgia ir kėsinasi įkąsti. Tačiau teisiškai agresyvumas yra gyvūno elgsenos bruožas, o įstatymai reguliuoja ne pačią emociją, bet konkrečias šunų veisles, kurios dėl savo fizinių savybių ir genetinio paveldo gali kelti realų pavojų žmogaus sveikatai ar gyvybei, jei yra netinkamai auginamos ar dresuojamos.
Lietuvos Respublikos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) yra patvirtinusi sąrašus, kuriuose šios veislės skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: kovinius šunis bei pavojingus šunis.
Kovinių šunų veislės ir jų mišrūnai:
- Amerikiečių pitbulterjeras (American Pit Bull Terrier);
- Bandogas (Bandog).
Pavojingų šunų veislės ir jų mišrūnai:
- Amerikiečių stafordšyro terjeras (American Staffordshire Terrier);
- Stafordšyro bulterjeras (Staffordshire Bull Terrier);
- Amerikiečių buldogas (American Bulldog);
- Argentinos dogas (Dogo Argentino);
- Fila Brasileiro (Brazilų mastifas);
- Kangalas (Anatolijos karabašas);
- Kaukazo aviganis (Caucasian Shepherd Dog);
- Pietų Rusijos aviganis (South Russian Shepherd Dog).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymas taikomas ne tik grynaveisliams šunims, turintiems kilmės dokumentus, bet ir šių veislių mišrūnams. Jei šuns išvaizda atitinka kovinės ar pavojingos veislės standartus, tačiau jis neturi Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) pripažintų kilmės dokumentų, jis teisiškai trakuojamas kaip pavojingo ar kovinio šuns mišrūnas. Tai reiškia, kad jam taikomi lygiai tokie patys, o kartais net ir griežtesni reikalavimai.
Leidimo laikyti pavojingą šunį išdavimo procedūra
Pavojingos ar kovinės veislės šuns įsigijimas negali būti spontaniškas sprendimas. Lietuvoje draudžiama veisti, parduoti ar kitaip perleisti kovinius šunis ir jų mišrūnus. Tuo tarpu pavojingiems šunims ir jų mišrūnams taikomos išimtys, tačiau tam būtinas savivaldybės administracijos direktoriaus (arba jo įgalioto asmens) išduotas leidimas. Šis leidimas privalo būti gautas dar prieš įsigyjant gyvūną arba nedelsiant po to, kai gyvūnas atkeliauja į naujus namus (priklausomai nuo konkrečios savivaldybės nustatytos tvarkos).
Norint gauti leidimą laikyti pavojingą šunį, asmuo turi atitikti griežtus kriterijus ir pateikti atitinkamų dokumentų paketą. Štai pagrindiniai reikalavimai būsimam ar esamam savininkui:
- Amžiaus cenzas: Leidimas išduodamas tik pilnamečiams, ne jaunesniems kaip 18 metų asmenims.
- Nepriekaištinga reputacija teistumo atžvilgiu: Asmuo negali turėti galiojančio teistumo už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui, taip pat už žiaurų elgesį su gyvūnais. Tam įrodyti savivaldybei paprastai pateikiama Informatikos ir ryšių departamento pažyma.
- Sveikatos būklė: Būtina pateikti medicininę pažymą, įrodančią, kad asmuo nėra įskaitoje dėl priklausomybės ligų (alkoholizmo, narkomanijos) ir neserga sunkiomis psichikos ligomis, kurios trukdytų adekvačiai vertinti situaciją ir valdyti galingą gyvūną.
- Gyvūno identifikacija: Šuo privalo būti paženklintas poodine mikroschema (čipuotas) ir registruotas Gyvūnų augintinių registre.
- Vakcinacija: Reikalaujama pateikti veterinarijos gydytojo patvirtintą dokumentą, įrodantį, kad šuo yra paskiepytas nuo pasiutligės ir vakcina yra galiojanti.
- Gyvenamosios vietos atitiktis: Savininkas turi įrodyti, kad turi tinkamas sąlygas šuniui laikyti. Jei šuo bus laikomas daugiabutyje, procesas tampa kur kas sudėtingesnis.
Griežti apribojimai daugiabučių gyventojams
Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų ir nusivylimų tarp šunų mylėtojų yra bandymas auginti pavojingą ar kovinį šunį daugiabučiame name. Lietuvos įstatymai šiuo klausimu yra itin kategoriški. Kovinius šunis bei jų mišrūnus daugiabučiuose namuose laikyti yra griežtai draudžiama. Jokių išimčių, leidžiančių apeiti šį draudimą, nėra.
Kalbant apie pavojingų veislių šunis ir jų mišrūnus, situacija šiek tiek lankstesnė, tačiau labai sudėtinga biurokratiškai. Norint gauti leidimą laikyti tokį šunį bute, dažniausiai reikalaujama gauti visų tos laiptinės ar net viso namo gyventojų raštišką sutikimą. Gyventojai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą neaiškindami savo motyvų, o nesurinkus 100 procentų parašų, leidimas tiesiog neišduodamas. Be to, net ir gavus sutikimus, būtina užtikrinti, kad šuo nekels triukšmo, nešiukšlins ir niekaip netrikdys kaimynų ramybės bei saugumo. Dėl šių griežtų barjerų, pavojingų veislių šunys dažniausiai yra auginami privačiuose namuose su uždarais kiemais.
Laikymo sąlygos namuose ir privačioje teritorijoje
Gavus leidimą, pareigos nesibaigia. Priešingai – jos tik prasideda. Savininkas, laikantis pavojingą ar kovinį šunį privačioje teritorijoje (pavyzdžiui, sodyboje, nuosavo namo kieme), privalo užtikrinti, kad šuo jokiais būdais negalėtų pasišalinti iš šios teritorijos be žmogaus priežiūros. Reikalavimai fizinei aplinkai yra šie:
- Tvora ir voljeras: Teritorija turi būti aptverta pakankamai aukšta ir tvirta tvora, kurią šuo nepajėgtų peršokti, perlipti ar pralįsti pro apačią. Žemė po tvora turi būti sutvirtinta taip, kad šuo negalėtų išsikasti tunelio. Jei šuo laikomas voljere, šis taip pat turi atitikti gyvūno dydį bei jėgą – konstrukcijos turi būti atsparios smūgiams ir graužimui.
- Įspėjamieji ženklai: Ant visų įėjimų į teritoriją (vartų, vartelių) gerai matomoje vietoje, žmogaus akių lygyje, privalo būti pakabintas ryškus, įskaitomas įspėjamasis ženklas, pavyzdžiui, „Atsargiai, piktas šuo“ arba „Teritoriją saugo pavojingas šuo“. Ženklas turi būti pakankamai didelis, kad jį būtų galima perskaityti iš saugaus atstumo.
- Saugus priėjimas: Savininkas turi užtikrinti, kad pašto darbuotojai, komunalinių paslaugų teikėjai ar kiti teisėtai į teritoriją atvykstantys asmenys galėtų saugiai pasiekti duris arba palikti korespondenciją, nesusidurdami su tiesiogine šuns ataka.
Taisyklės viešosiose vietose: jokios erdvės kompromisams
Išvedus pavojingą ar kovinį šunį už privačios valdos ribų, įsigalioja dar griežtesnis rėžimas. Viešosiose erdvėse, gatvėse, parkuose ir net miškuose tokie šunys negali lakstyti nevaržomi. Tai yra vieta, kurioje įvyksta daugiausia administracinių nusižengimų, nes dalis šeimininkų vis dar naiviai tiki, kad „mano šuo nieko nedaro, jis tik nori pažaisti“.
Kiekvienas pavojingos ar kovinės veislės šuo viešoje vietoje privalo būti vedamas su tvirtu, ne ilgesniu kaip 1,5 metro pavadėliu. Šis ilgis yra optimalus tam, kad savininkas galėtų bet kurią akimirką visiškai kontroliuoti gyvūno judėjimą ir staigaus trūktelėjimo atveju jį sulaikyti. Dar svarbesnis reikalavimas – antsnukis. Šuo nuo pat išėjimo iš namų iki pat sugrįžimo privalo dėvėti tinkamo dydžio, patikimą antsnukį. Antsnukis turi būti toks, kad šuo galėtų atverti nasrus, lekuoti ir laisvai kvėpuoti, tačiau visiškai pašalintų galimybę įkąsti. Netgi specialiose, aptvertose šunų vedžiojimo aikštelėse šios veislės negali lakstyti be antsnukio, nebent joje tuo metu nėra kitų žmonių ar gyvūnų, o aikštelės taisyklės to nedraudžia, tačiau praktikoje policijos pareigūnai dažnai traktuoja tai kaip pažeidimą, jei nėra užtikrintas absoliutus saugumas.
Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė
Ką reiškia pažeisti šias taisykles? Lietuvos įstatymai numato griežtą atsakomybę asmenims, nesilaikantiems pavojingų šunų laikymo tvarkos. Visų pirma, savininkas susiduria su administracine atsakomybe. Už šuns vedžiojimą be pavadėlio ar antsnukio, leidimo neturėjimą ar netinkamą priežiūrą gresia solidžios piniginės baudos. Baudos dydis kinta priklausomai nuo pažeidimo sunkumo ir nuo to, ar pažeidimas padarytas pirmą kartą. Piktybiniams pažeidėjams baudos gali siekti kelis šimtus eurų.
Kraštutinė administracinė priemonė – gyvūno konfiskavimas. Jei šuo laikomas neteisėtai, be leidimų, ar nuolat pažeidžiant taisykles, valstybinės institucijos, bendradarbiaudamos su policija ir gyvūnų prieglaudomis, turi teisę paimti gyvūną iš savininko.
Tačiau pačios skaudžiausios pasekmės laukia tada, kai taisyklių nepaisymas baigiasi nelaime. Jei agresyvus šuo sužaloja žmogų ar kitą gyvūną, atsakomybė iš administracinės gali virsti baudžiamąja. Savininkui gali būti iškelta baudžiamoji byla dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo. Be to, nukentėjusioji pusė turi teisę reikalauti atlyginti turtinę (gydymo išlaidos, sugadinti drabužiai) bei neturtinę (moralinę) žalą, kurios sumos civiliniuose ieškiniuose dažnai siekia dešimtis tūkstančių eurų. Gyvūnas po tokio incidento dažniausiai yra konfiskuojamas, o kai kuriais atvejais – eutanazuojamas, siekiant užkirsti kelią pakartotiniams išpuoliams.
Dresūra ir socializacija: daugiau nei reikalauja įstatymas
Nors įstatymai apibrėžia techninius ir fizinius laikymo parametrus, patyrę kinologai pabrėžia, kad svarbiausias įrankis valdant galingą šunį yra ne tvoros aukštis ar pavadėlio storis, o savininko ryšys su gyvūnu. Galingos veislės šunys reikalauja intensyvios socializacijos nuo pat pirmųjų gyvenimo savaičių. Jie turi būti supažindinti su įvairiais garsais, kvapais, žmonėmis, kitais gyvūnais bei transporto priemonėmis, kad užaugę nereaguotų į aplinką pertekline agresija ar baime.
Profesionali dresūra yra absoliučiai būtina. Kiekvienas pavojingos veislės šuns savininkas turėtų praeiti bazinio paklusnumo kursus (pavyzdžiui, BH – šuns kompaniono egzaminą). Dresūros metu šuo ne tik išmoksta komandų, bet ir susiformuoja aiški hierarchija, kurioje žmogus yra neginčijamas lyderis. Agresyvių veislių atstovai, pajutę žmogaus silpnumą ar neryžtingumą, gali bandyti perimti dominavimą, o tai baigiasi tragiškomis pasekmėmis šeimoje. Tinkamai išdresuotas, socializuotas ir mylimas stafordšyro terjeras ar pitbulis gali būti nuostabus, stabilus, šeimą dievinantis kompanionas, rodantis, kad genai tėra potencialas, kurį nukreipia žmogaus rankos.
Ką daryti, jei kaimynystėje atsirado agresyvus šuo?
Kartais problemos iškyla ne tiems, kurie laiko šunis, o tiems, kurie gyvena šalia neatsakingų šeimininkų. Jei pastebite, kad kaimynas laiko pavojingos veislės šunį nesilaikydamas taisyklių – vedžioja jį be antsnukio, šuo bėgioja neaptvertoje teritorijoje arba nuolat agresyviai puola ant praeivių, svarbu nelikti abejingiems. Tai nėra kišimasis į svetimus reikalus; tai bendruomenės saugumo užtikrinimas.
Tokiais atvejais rekomenduojama visų pirma ramiai pasikalbėti su šuns savininku – galbūt žmogus tiesiog nežino galiojančių įstatymų. Jei pokalbis neduoda rezultatų arba šeimininkas nusiteikęs konfliktiškai, reikėtų kreiptis į savo savivaldybės viešosios tvarkos skyrių arba skambinti skubios pagalbos telefonu 112 (jei šuo tuo metu kelia tiesioginę grėsmę gatvėje). Naudinga turėti vizualinių įrodymų – nufilmuoti ar nufotografuoti pažeidimą, taip palengvinant pareigūnų darbą identifikuojant pažeidėją.
Nepateisinama rizika ar atsakingas pasirinkimas?
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos teisinė bazė, reglamentuojanti agresyvių, kovinių ir pavojingų šunų laikymą, yra griežta ir detali. Šios taisyklės, nors kai kuriems savininkams atrodo kaip pernelyg didelė biurokratinė našta, yra sukurtos remiantis karčia patirtimi. Galingas šuo yra ne žaislas, ne įvaizdžio detalė ir ne ginklas. Tai – protingas, jaučiantis, tačiau didžiulę fizinę jėgą turintis padaras, už kurio veiksmus visu šimtu procentų atsako jo šeimininkas.
Leidimų sistemos paskirtis nėra uždrausti žmonėms džiaugtis šių nuostabių veislių draugija, bet užtikrinti, kad tokie gyvūnai patektų tik į psichologiškai stabilių, atsakingų ir finansiškai bei fiziškai tam pasiruošusių žmonių rankas. Tie, kurie prisiima šią atsakomybę ir nuoširdžiai investuoja savo laiką į šuns auklėjimą bei įstatymų laikymąsi, tampa geriausiais šių veislių ambasadoriais visuomenėje, griaunančiais stereotipus ir įrodančiais, kad atsakingose rankose bet koks šuo yra ne grėsmė, o ištikimas šeimos narys.