Teisinės valstybės branda dažniausiai matuojama ne jos ekonominiais rodikliais ar infrastruktūros plėtra, o tuo, kaip joje jaučiasi pažeidžiamiausios visuomenės grupės ir mažumos. Tos pačios lyties asmenų partnerystė ir jos teisinis reglamentavimas Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį išlieka viena jautriausių, daugiausiai emocijų bei politinių debatų sukeliančių temų. Nors viešojoje erdvėje dažnai dominuoja skambūs politiniai lozungai, už jų slepiasi tūkstančiai realių žmonių, kasdien susiduriančių su teisiniu nesaugumu, valstybės pripažinimo stoka ir elementarių teisių apribojimais. Šis klausimas jau seniai išaugo iš siauro LGBTQ+ bendruomenės interesų rėmo – šiandien tai yra diskusija apie žmogaus orumą, lygybę prieš įstatymą ir Lietuvos kryptį tarptautinėje geopolitinėje erdvėje.
Teisinis vakuumas ir Konstitucijos interpretacijos
Norint suprasti, kodėl tos pačios lyties asmenų partnerystė Lietuvoje vis dar neranda savo teisinio rūbo, būtina atsigręžti į šalies teisės aktų pamatą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Dešimtmečius šis sakinys buvo naudojamas kaip pagrindinis skydas prieš bet kokias iniciatyvas įteisinti alternatyvias bendro gyvenimo formas. Konservatyvesni politikai ir visuomenės veikėjai teigė, kad bet koks tos pačios lyties porų pripažinimas prieštarautų pagrindiniam šalies įstatymui.
Tačiau teisinė realybė pradėjo keistis po esminių Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimų. Ypač svarbūs buvo 2011 m. ir 2019 m. nutarimai, kuriais teismas aiškiai konstatavo, jog šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. KT pabrėžė, kad Konstitucija saugo ir gina visas šeimas, įskaitant tas, kurios nėra sukurtos santuokos pagrindu, o remiasi nuolatiniais emocinio ryšio, savitarpio atsakomybės, supratimo ir paramos santykiais. Šis išaiškinimas teisiškai sugriovė mitą, kad partnerystės įteisinimas prieštarauja Konstitucijai, ir perkėlė atsakomybę įstatymų leidėjams – Seimui.
Nepaisant to, iki šiol Lietuvoje egzistuoja teisinis vakuumas. Nors Civiliniame kodekse partnerystės institutas buvo numatytas dar 2001 metais, per daugiau nei du dešimtmečius nebuvo priimtas specialusis įstatymas, kuris leistų šiam institutui realiai veikti. Tai reiškia, kad valstybė de jure ignoruoja tūkstančių savo piliečių faktinius šeimyninius santykius.
Kasdienybė be teisinės apsaugos: realios pasekmės
Teisinio reglamentavimo trūkumas nėra tik teorinė problema – tai kasdieniai praktiniai sunkumai, su kuriais susiduria nesusituokusios, ypač tos pačios lyties, poros. Kai valstybė nepripažįsta dviejų žmonių bendro gyvenimo, jie įstatymo akyse lieka svetimi. Tai sukelia rimtų pasekmių kritinėse gyvenimo situacijose:
- Sveikatos priežiūra ir informacija: Partneriui patekus į reanimaciją ar ištikus komai, gydytojai pagal įstatymą neturi teisės teikti informacijos apie jo būklę kitam partneriui, nes šis teisiškai nėra šeimos narys. Taip pat neįmanoma priimti skubių medicininių sprendimų už sąmonės netekusį artimą žmogų.
- Turto valdymas ir mokesčiai: Kartu gyvenančios poros negali bendrai deklaruoti pajamų, gauti tam tikrų mokesčių lengvatų. Perkant būstą bendromis lėšomis, teisiškai jį įforminti taip, kad abu partneriai būtų lygiaverčiai apsaugoti, reikalauja sudėtingų ir brangių notarinių sutarčių, kurios vis tiek neužtikrina visų sutuoktinių turimų teisių.
- Paveldėjimo teisė: Netikėtos mirties atveju, nesant testamento, turtas automatiškai atitenka mirusiojo kraujo giminaičiams, net jei su partneriu buvo gyventa dešimtmečius. Net ir parašius testamentą, išlikusiam partneriui taikomas didžiulis paveldimo turto mokestis, kuris netaikomas sutuoktiniams.
- Teisė neliudyti prieš save: Baudžiamajame procese asmuo turi teisę neliudyti prieš savo šeimos narį ar sutuoktinį. Tos pačios lyties partneriai šios privilegijos neturi ir gali būti priversti liudyti teisme vienas prieš kitą.
Civilinės sąjungos įstatymas: ilgas kompromisų kelias
Siekdamas išspręsti šią įsisenėjusią problemą, Lietuvos Seimas pastaraisiais metais pradėjo svarstyti Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Šis projektas gimė kaip sunkaus politinio kompromiso rezultatas. Jame buvo sąmoningai atsisakyta žodžio „partnerystė“, siekiant sušvelninti konservatyvios visuomenės dalies pasipriešinimą, ir pasiūlytas naujas terminas – civilinė sąjunga.
Šiuo projektu siūloma sureguliuoti esminius kartu gyvenančių asmenų turtinius ir asmeninius neturtinius santykius. Įstatymas suteiktų galimybę veikti vienas kito vardu, automatiškai gauti informaciją gydymo įstaigose, paveldėti turtą be diskriminacinių mokesčių tarifų. Vis dėlto, siekiant surinkti reikiamą balsų skaičių Seime, iš projekto buvo išbraukti tokie aspektai kaip bendros pavardės pasirinkimas ar bet kokios užuominos apie vaikų įvaikinimą.
LGBTQ+ teisių gynėjai šį įstatymą vertina dvejopai: viena vertus, tai būtų istorinis žingsnis į priekį ir minimalios saugumo garantijos, kita vertus – tai vis tiek sukuria „antrarūšį“ institutą, kuris pilnai neužtikrina visiško lygiateisiškumo. Tuo tarpu radikalesni oponentai net ir tokį kompromisinį variantą laiko grėsme tradicinėms vertybėms, todėl įstatymo priėmimo procesas nuolat stringa politiniuose koridoriuose.
Tarptautinis kontekstas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo spaudimas
Lietuva negali gyventi izoliacijoje, o jos teisinė sistema privalo derėti su tarptautiniais įsipareigojimais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo naujausioje jurisprudencijoje (pavyzdžiui, fundamentaliojoje byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją, taip pat bylose prieš Rumuniją bei Ukrainą) aiškiai suformulavo principą: Europos žmogaus teisių konvenciją pasirašiusios valstybės narės privalo užtikrinti tos pačios lyties porų teisinį pripažinimą ir apsaugą.
EŽTT palieka valstybėms laisvę pasirinkti teisinę formą (tai gali būti santuoka, partnerystė ar civilinė sąjunga), tačiau visiškas teisinės apsaugos nebuvimas yra laikomas žmogaus teisių pažeidimu. Ignoruodama šią tendenciją, Lietuva rizikuoja ne tik pralaimėti bylas Strasbūre ir mokėti tūkstantines kompensacijas iš mokesčių mokėtojų kišenės, bet ir prarasti patikimos, vakarietiškos demokratijos reputaciją.
Pažvelgus į kaimynines Baltijos šalis, matome ryškų progresą. Estija tapo pirmąja iš Baltijos valstybių, kuri ne tik įteisino partnerystę, bet žengė dar toliau ir atvėrė santuokos lygybę visoms poroms. Latvija, ilgai dvejojusi, taip pat priėmė Partnerystės įstatymą, kuris įsigaliojo ir pradėjo spręsti realias žmonių problemas. Lietuva šioje geopolitinėje erdvėje lieka viena paskutiniųjų „pilkųjų zonų“ Europos Sąjungoje.
Socioekonominis aspektas: kodėl verslas palaiko partnerystę?
Diskusija apie tos pačios lyties asmenų partnerystę dažnai klaidingai apribojama tik moralės ar religijos rėmais. Tačiau šis klausimas turi ir labai stiprų ekonominį bei socialinį matmenį. Modernus verslas ir investuotojai, besirenkantys šalis savo plėtrai, vertina ne tik mokestinę aplinką, bet ir socialinį klimatą.
Didžiosios tarptautinės korporacijos, veikiančios Lietuvoje, vis garsiau kalba apie įtraukties ir įvairovės (angl. Diversity and Inclusion) svarbą. Jos pastebi, kad teisinio saugumo trūkumas LGBTQ+ darbuotojams tampa rimta kliūtimi pritraukiant aukštos kvalifikacijos talentus iš užsienio. Jei užsienio specialistas negali į Lietuvą atsivežti savo partnerio su garantuotomis socialinėmis teisėmis, jis tiesiog pasirenka kitą šalį – pavyzdžiui, tą pačią Estiją ar Vokietiją.
Be to, tai susiję ir su pačios Lietuvos talentų nutekėjimu. Jauni, išsilavinę, kūrybingi LGBTQ+ bendruomenės nariai, baigę studijas, neretai emigruoja į Vakarų Europą ne dėl didesnio atlyginimo, o dėl to, kad ten jie gali kurti šeimas ir jaustis pilnaverčiais piliečiais. Valstybė, neinvestuodama į savo piliečių teisinį saugumą, patiria tiesioginių ekonominių nuostolių.
Mitų griovimas ir visuomenės nuomonės transformacija
Didžiausią pasipriešinimą partnerystės įteisinimui dažniausiai gimdo baimė ir informacijos trūkumas. Viešojoje erdvėje vis dar gajūs keli pagrindiniai mitai, kuriuos verta išanalizuoti racionaliai:
1 mitas: „Partnerystės įteisinimas sugriaus tradicinę šeimą.“
Sveikas protas ir kitų šalių patirtis rodo, kad vienos grupės teisių užtikrinimas niekaip neapriboja ir nesumažina kitos grupės teisių. Tai, kad tos pačios lyties pora galės teisiškai susitvarkyti savo turtinius reikalus ar sužinoti apie partnerio sveikatą ligoninėje, niekaip nepakeis heteroseksualių šeimų gyvenimo kokybės, skyrybų skaičiaus ar gimstamumo rodiklių. Šeima negali sugriūti dėl to, kad aplinkui atsiranda daugiau laimingų ir saugių žmonių.
2 mitas: „Lietuvos visuomenė tam dar nepasiruošusi.“
Sociologinės apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė sparčiai keičiasi. Nors vyresnioji karta išlieka konservatyvesnė, jaunesni nei 35 metų asmenys partnerystės įteisinimą vertina kaip savaime suprantamą žmogaus teisių žingsnį. Be to, lyderystė žmogaus teisių srityje reikalauja politinės valios, o ne nuolatinio žvalgymosi į apklausas. Daugelis progresyvių reformų pasaulyje buvo priimtos tuomet, kai politiniai lyderiai prisiėmė atsakomybę už teisingumą, o visuomenės pritarimas natūraliai atėjo vėliau, pamačius, kad jokių katastrofiškų pasekmių nebūna.
Kelias į brandžią ateitį
Tos pačios lyties asmenų partnerystė teisė – tai nėra prašymas suteikti specialių privilegijų ar išskirtinių teisių. Tai prašymas suteikti bazinį teisinį saugumą, kurį dauguma šalies gyventojų turi automatiškai. Tai noras prisiimti atsakomybę už savo artimą žmogų prieš įstatymą ir valstybę.
Lietuva jau įrodė, kad gali būti drąsi ir moderni valstybė technologijų, gynybos ir užsienio politikos srityse. Atėjo laikas šią drąsą ir brandą parodyti bei vidaus politikoje, pasirūpinant savo pačių piliečiais. Teisinis tos pačios lyties porų pripažinimas būtų aiškus signalas, kad Lietuvoje branginamas kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo tapatybės, o valstybė kuria saugų uostą visiems savo piliečiams be išimties. Tai nėra klausimas „ar“, tai yra klausimas „kada“, nes laikas ir istorijos kryptis visada yra laisvės ir lygybės pusėje.